Tel.: 8 385 36011; el. pašto adresas: [email protected]

Ežero g. 5, Imbrado k., Imbrado sen., 32281 Zarasų r. 

 

 

 

 

 

 

Imbrado seniūnija išsidėsčiusi šiaurės vakarinėje Zarasų rajono dalyje, jos teritorija ribojasi su Latvijos Respublika. Seniūnijos administracinis centras – Imbrado kaimas, įsikūręs ties kiek piečiau telkšančiais Imbrado ir Avilio ežerais. Imbrado kaimas nuo Dusetų miesto nutolęs per 23 km, nuo Zarasų Imbradą skiria tik 10 km, o nuo Utenos – 60 km. 2018 m. birželio 1 d. Imbrado seniūnijoje savo gyvenamąją vietą deklaravo 927 asmenys.

 

Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Imbrado seniūnijos teritorijoje sudarė 5 seniūnaitijas, 2017 m. rugpjūčio mėn. išrinkti nauji seniūnaičiai:

 

Seniūnaitijos pavadinimas	Seniūnaičio vardas,	Seniūnaičio pavardė	Seniūnaičio kontaktai tel.nr. el.paštas)	Išrinkimo data
Avilių seniūnaitija	Jolanta	Andrijauskienė	+37061033421 [email protected]	2023-10-10
Kelpšiškių seniūnaitija	Ligita	Čerkova	+37060938428 [email protected]	2023-10-10
Briedlaukio seniūnaitija	Janina	Stankevičienė	+37069300987 [email protected]	2023-10-11
Parko seniūnaitija	Vladas	Sviridovas	+37060344650 [email protected]	2023-10-11
Stelmužės seniūnaitija	Aldona	Miškinienė	+37060560572 [email protected]	2023-10-12

 

 

Manoma, kad vietovėje buvo gyvenama seniai, tačiau rašytiniuose šaltiniuose Imbradas, nurodant čia veikusį dvarą, paminėtas tik 1677 metais. Kiek anksčiau, nuo XVI a. antrosios pusės, geriau žinoma Stelmužė. Įvairiuose informaciniuose šaltiniuose minima, kad greta Stelmužės ežero galėjusi būti pilis, tačiau šios hipotezės nėra patvirtintos. Kadangi Stelmužė buvo greta dabartinėje Latvijos Respublikos teritorijoje veikusio Livonijos ordino įtakos zonos – žymų pėdsaką jos istorijoje paliko vokiečių dvarininkai.

 

Stelmužė yra pačiame šiaurrytiniame Lietuvos pakraštyje, dar šiauriau Zarasų miesto. Įsikūrusi kalvose, iš visų pusių daubota, ją supa ežerai ir miškai. Jau pats keliukas į Stelmužę,  pasak Č. Kudabos, stelmužiškio kraštovaizdžio reliktas, esantis labai retas, patrauklus ir saugotinas. Nuotaikingai liuoksi jis nuo kalnelio ant kalnelio ir nejučia pakelia nuotaiką. Keliaujant juo, akį patrauks peizažas ir ypač reljefas, kuriam būdingos smulkumo savybės: kalvos staigiašlaitės ir smulkios, daubos nedidelės, bet gilios, maži jose pasislėpę ežerai,  giraitės ir gyvenvietės. Netoli Sabališkių yra Deksnės miškai. Tarpukalvias, tarpumiškiais yra Lukšto, Stumbrinės, Apynėlio, Kiečių, Ilgio ežerai, netoli gražuolis Čičiris. Būta tų ežerų daugiau, bet jau užaugo. Štai Samanykščio pelkė – ne kas kita, o gražaus ežero guolis. Pasak padavimo, šalia jo buvo kalnas ir dvaras, o jame gyveno ponas – negeras žmogus. Išaugo šalia šio ežero graži mergelė ir krito į akį ponui. Vijosi kartą jis mergelę, o toji puolė į ežerą. Pagailėjo nelaimingosios dvasios ir padarė savo undinėle, tad ji nenuskendo. O nuskendus ponui, ežero vanduo pradėjo gesti, užaugo ir Samanykščio pelke virto…Keliaudami keliuku Stelmužės kryptimi toliau, net nepajusite, kaip prieš akis atsivers kalvų ir daubų sūkurys, kuriam nežinia nuo kada duotas skambus ir malonus pavadinimas – Stelmužė. Kaimynai latviai rašo Stelmuižė – gal nuo jų tas vardažodis: muižė – dvaras, o pirmoji pavadinimo dalis  reiškė gal kokio Stelerio pavardę, gal vietą (Stell) ir, galimas dalykas, yra vokiškos kilmės.

 

 Tai, kad vietovė galėjo turėti ir senesnę priešistoriją rodo archeologinės praeities likučių radiniai. Matyt, patogu čia buvo apsigyvenus pirmiesiems gyventojams: kalvų, daubų su ežerais žiedas sudarė tarsi gamtinę slėptuvę. Gal vietovėje ir pilies prie Stelmužės ežero būta, nes rasta neaiškaus perkaso likučiai. Tik vėliau čia iškilo dvaras, XVII – XIX a. valdytas Pabaltijo baronų Folkerzambų ir Rusijos dvaro rūmų dvariškių Valujevų, kuriuos XX a. pakeitė baronai Hanai. Šiuos būtų keitę kiti, tačiau per I pasaulinį karą dvaro rūmai buvo sunaikinti. Vienas iš garsiausių didikų Stelmužėje – P. Valujevas, Rusijos carų Nikolajaus I ir Aleksandro II laikais buvęs Vidaus reikalų ministru, net ministru pirmininku, o vėliau – Valstybės turtų ministru.

 

Pirmą kartą Stelmužės ąžuolas tvarkytas 1916 m. Tada apkalė jo drevę, o patį aptvėrė. Įvairių pasakojimų apie galiūną pasakojama. Senoliai tvirtino, kad ąžuole esančia labai didele kiauryme (dreve) galima nusileisti iki pat medžio šaknų. Sako, kad drevėje kadaise buvo rasti aukšto žmogaus griaučiai su prancūzišku šautuvu. Ten esą slapstėsi Napoleono karys, mat, iš Rusijos žemių vejami prancūzai, sušalę, alkani ir ligoti, buvo apsistoję Stelmužėje. Teigiama, kad ąžuolo šaknys gali slėpti lobius. Ir ko tik nematė, ko nepatyrė per ilgą amžių Lietuvos ąžuolų ąžuolas! Prie jo šaknų degė aukurai, ant kurių žilagalviai vaidilos degino aukas dievams. Ąžuolas matė kryžiuočių ir kalavijuočių riterius, šarvuotus švedų karius, regėjo kaizerio bei hitlerines kariaunas, 1831 ir 1863 m. prie jo rinkosi vyžoti apylinkių valstiečiai. Senolis medis yra 23 m aukščio, 3,5 m skersmens, 13 m apimties prie žemės ir auga ne mažiau kaip 1500 metų. Nėra Lietuvoje senesnio augalo už šį ąžuolą. Senesni tik kalvos, ežerai ir akmenys. 

Minima, kad nuo XVII a. Stelmužės dvare buvusi žiauri priespauda. Tai liudija dvaro parko pakraštyje stovintis Vergų bokštas - nedidelis, aukštokas, keturkampis netašytų lauko akmenų pastatas su angomis viršutinėje dalyje. Jame dvarponiai kalindavo prasikaltusius baudžiaunininkus - uždarydavo nakčiai, kankindavo ir taip jau prislėgtus žmones, o dieną vėl išvarydavo į darbą. Pasakojama, kad dvarponiai nuo žmonių ir apie baudžiavos panaikinimą buvo nutylėję. Reikėjo drąsiausiems stelmužiškiams net Petrapilį pasiekti, kad apie tai sužinotų.

 

Tai klasicizmo tradicijomis 1650 m. vietos meistrų pastatyti maldos namai. Kažin, ar daug savo krašte jai lygių senumu beturime. Ji vienintelė Lietuvoje, kurioje dar išliko tokie vertingi medžio kūriniai, kurių dalis, pasak žinovų, padaryti 1713 m. Bažnyčioje daug vertingų baroko stiliaus puošmenų: bareljefų, horeljefų, skulptūrų, spirališkų kolonų, originalios medinės ornamentikos, senų religinių paveikslų. Apie šiuos meno kūrinius dailininkas V. Bičiūnas rašė: „Bet lygiai altorius, lygiai sakykla puošniai ir gausingai medžio raižyba padailinti. Altoriuje Nukryžiuotasis puikaus darbo, ažūrinės vynuogių girliandos supamas. Sakyklos apačia ir laiptai irgi raižyti. Viršuje sakyklos visas būrys cherubinų su Kristaus kančios įrankiais šokinėja“. Menotyrininkų teigimu, ši medžio drožyba yra profesionalių meistrų darbas. Menotyrininkė Marija Matušakaitė pažymi, jog Stelmužės bažnyčios altoriaus ir sakyklos autorius nežinomas. Aišku tik, jog tokio tipo sakyklos plito XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje Rytų Prūsijoje, analogiška medžio drožyba randama Latvijos ir Lenkijos bei evangelikų liuteronų bažnyčiose Rytų Prūsijoje. Seniau Stelmužės dvare gyvenę ir dirbę liuteronai latviai, todėl ir bažnytėlė buvusi liuteroniška. Vėliau šiame dvare buvo apgyvendinti lietuviai katalikai ir nuo to laiko bažnytėlė tapo katalikų šventove(nuo 1808 m). Lankantis Stelmužės bažnyčioje, verta prisiminti, kad čia XIX a. viduryje kunigavo J. Dovydaitis, vėliau dirbęs M. Valančiaus sekretoriumi, žinomas kaip rašytojas, parašęs didaktinės literatūros veikalą „Šiaulėniškis senelis“, vertėjas, švietėjas, nes čia kunigaudamas savo lėšomis įsteigė mokyklą vietos vaikams, pats mokė juos skaityti ir rašyti.

 

O štai ką apie bažnytėlę kadais pasakojo 90-metis senolis. Kartą, baudžiavos laikais, pas Stelmužės poną į svečius atvažiavo kažin koks nepažįstamas ponas. Jam labai patiko dideli, gražūs dvaro šunys ir jis pasiūlė Stelmužės ponui už vieną šunį tris baudžiaunininkus atiduoti. Pasiūlymas dvarponiui patiko, o po kelių dienų ir mainai įvyko: už du šunis buvo gauti šeši baudžiaunininkai. Po dviejų dienų baudžiaunininkai pabėgo pas savo senąjį poną. Stelmužės dvarininkas įprašė po kaimus prekes besiūlančius žydus surasti tuos pabėgėlius. Jie buvo greitai surasti, bet netrukus ir vėl pabėgo. Kai trečią kartą juos sugrąžino ir smarkiai rykštėmis nuplakė, ponas paklausė:“-Ko jūs bėgate nuo manęs? Ar jums ten geriau negu pas mane?“ Tada baudžiaunininkai puolė prieš poną ant kelių ir tarė: „-Mielas pone, kaip mes nebėgsime, kad Stelmužėje bažnytėlės nėra!“. Po šių žodžių pono širdis atsileido: jis davė žodį ir jį ištęsėjo iš Lygumų miško perkėlęs bažnytėlę į Stelmužę ir ją gražiai įrengęs.

 

Šalia bažnyčios, vakarinėje šventoriaus dalyje, stovi varpinė.

 

Stebuklingas apsireiškimas  įvyko 1967 m. birželio 30-ąją Kintiškių kaime, Ilgio ežere. Du jaunuoliai, vėlų vakarą vykę iš savo giminaičių, ant ežero pamatė šviesą, kuri neartėjo. Privažiavę arčiau pamatė ant sutrūnijusio polio stovinčią jauną nepaprasto grožio mergaitę: ji vilkėjo balta suknele su pelerina viršuje, turėjo aukso spalvos plaukus, vieną ranką laikė prie krūtinės, o kitą buvo nuleidus. Jaunuoliai išsigando matytų vaizdinių, papasakojo apie juos namiškiams ir kunigui. Netruko žinia apie apsireiškimą pasklisti toli už rajono ribų ir pradėjo čia važiuoti žmonės – savo akimis išvysti stebuklingą vietą, suklupti prie ežero, išsakyti maldomis ir išraudoti tai, kas slegia ar skaudina. Kasmet Ilgio ežere ir jo pakrantėje atsiranda vis nauji kryžiai, altorėliai, spalvingiau pražysta gėlės – padėkos, tikėjimo ir vilties ženklai.

 

Ši liaudiškai klasikinė bažnyčia – vienintelis rajone darnių proporcijų ir tektoniškos kompozicijos statinio pavyzdys. Ji statyta 1786 – 1787 m. Pranciškaus Molio lėšomis, o 1891 m. brolių Jono ir Pranciškaus Prūsokų lėšomis išdekoruota iratnaujinta. Vėliau, pirmos Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu, bažnyčia buvo remontuojama: nuleistos jos grindys, atlikti dažymo darbai, papuoštas jos interjeras (palubė, Didysis ir šoninis altoriai).

 

Jos istorija siekia 1812 – 1818 m., kuomet Avilių dvaro savininkė Gertrūda Kaminskienė dabartinės bažnyčios vietoje pastatė naują koplyčią. Tik 1875 m. kunigas L. Misevičius, iš Vencavų dvaro savininkų Kruvičių gavęs paramą, koplyčią perstatė į bažnyčią: iš abiejų jos pusių pristatė po zakristiją ir pailgino pastatą. Bažnyčios architektūrai būdingas tradicinis planas: pailgas stačiakampis su kukliu fasadu be portiko. Avilių bažnyčios statybos metu Lietuvos medinėje architektūroje buvo paplitęs romantizmas, kuriame atspindėjo liaudies tradicijos, kartojančios įvairių stilių formas. Tad ir Avilių kaimo bažnytėlės liaudiškos architektūros formose pamatysite klasicizmo tradicijoms būdingus elementus. Šventovėje įspūdingas Didysis altorius – jo centre pavaizduota Kalvarija.