Dusetų seniūnija yra labiausiai į vakarus nutolusi rajono seniūnija, jos administracinis centras – Dusetų miestas, įsikūręs pietrytiniame Sartų ežero krante ir Šventosios upės. Seniūnijos administracinis centras nuo Zarasų nutolęs per 32 km, nuo Utenos – 36 km, o nuo Vilniaus – 134 km. 2018 m. pradžioje Dusetų seniūnijoje nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravo 2390 asmenų, o Dusetų mieste deklaravo  610 asmenys.  Didžioji seniūnijos teritorijos dalis yra Sartų- Gražutės regioninio parko teritorijoje. Sartų-Gražutės regioninis parkas įsikūręs Dusetų m. Vytauto g. 5. Dusetų mieste yra 4 švietimo įstaigos, Kultūros centras Dusetų dailės galerija, ambulatorija, biblioteka, amatų centras. Veikia vaistinė, 8 parduotuvės. Taip pat iš didesnių įmonių seniūnijoje įsikūrusios UAB „Vasaknos“, UAB „ Keljeras“, UAB „ Svaita“ , Lietuvos žirgyno skyrius „Sartų žirgynas“. Seniūnijoje įregistruotos 4 bendruomenės , 8 seniūnaitijos, išrinkti 8 seniūnaičiai. Viešųjų erdvių sutvarkymą, gatvių apšvietimą, pirties veiklą, socialinių būstų priežiūrą ir kitus darbus pagal seniūnijos užsakymus vykdo uždaroji akcinė bendrovė „Vigotema“.

 

Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Dusetų seniūnijos teritorijoje sudarė 8 seniūnaitijas:

 

Seniūnaitijos pavadinimas	Seniūnaičio vardas,	Seniūnaičio pavardė	Seniūnaičio kontaktai tel.nr. el.paštas)	Išrinkimo data
Pakniškių seniūnaitija	Regina	Jakutienė	+37061141636 [email protected]	2023-10-09
Sadūnų seniūnaitija	Alvydas	Zadavičius	+37068621764	2023-10-12
Padustėlio seniūnaitija	Martynas	Girčys	+37067180496 [email protected]	2023-11-14
Žirgelių seniūnaitija	Sigita	Lankauskienė	+37067157202, [email protected]	2023-11-14
Melioratorių  seniūnaitija	Diana	Geniuš Žaržojienė	+37064112242, [email protected]	2023-11-15
Kregždynės seniūnaitija	Danutė	Topalskienė	+37067093094, [email protected]	2023-11-15
Šeškamiesčio seniūnaitija	Laima	Gorpinič	+37061655392, [email protected]	2023-11-16
Pušynėlio seniūnaitija	Dalė	Utkienė	+37060396920, [email protected]	2023-11-16

 

 

Apie miesto vardo kilmę pasakoja išlikę pasakojimai. Viename teigiama, kad kartą pas dvarponį atvažiavo bičiulis arklių pirkti. Liepė jis tarnui paduoti svečio arkliams kviečių ėsti. Kadangi dvarponis labai godus buvo, liepė grūdus į vieną sietą supilti. Tarnas, pamatęs kad arkliai ėsdami pjaunasi – įpylė grūdus į du sietus. Tai pamatęs šeimininkas įtūžo ir išvarė tarną iš namų. Šis apsigyveno netoliese, sukūrė šeimą, kuri vis didėjo, tad pagaliau susidarė gyvenvietė. Kada tarną paklausdavo už ką šis buvo išvarytas, tas sakydavo kad už du sietus, todėl naująją gyvenvietę pavadino Dusetais. Kiti pasakoriai teigia, kad Šventosios vardu buvo vadinama toji upės dalis, kuri teka nuo Sartų ežero iki Neries, o jos aukštupys nuo Dūkšto iki Sartų turėjo Dusetos vardą, todėl teigiama, kad miesto pavadinimas yra kilęs nuo upės vardo. Kai kas mano, kad Dusetų vardas kilęs nuo to, kad statant šioje vietoje bažnyčią buvusios tik dvi gryčios arba dvi sėtos. Yra tokių, kurie pavadinimą kildina nuo žodžio „dusinti“ ir pasakoja istoriją apie užpultą plėšikų poną ir jo dusinimą, nelaimėlio išsigelbėjimą ir po to pono lėšomis pastatytą bažnyčią ir Dusetomis pavadintą miestelį.

 

Įdomi ir tikroji Dusetų istorija. Viduramžiais šiose vietose kryžiavosi svarbūs keliai, vedę iš Aukštaitijos į Rygą ir Daugpilį. Vietovė buvo svarbi strateginiu požiūriu: gale sudėtingo ežeryno, prie vaizdingos upės žiočių. XV a. pabaigoje Didžiadvaryje (Dusetos II) iškilo Užpalių Radvilų valdos. Dusetų gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1519 m. (šiais metais pastatyta medinė bažnyčia), o nuo XVI a. pirmosios pusės Dusetos jau vadinamos miesteliu. 1530 m. paminėta Dusetų žydų bendruomenė, miestelyje gana aktyviai vykdyta prekyba. 1580 m. Radvilos Dusetas perdavė M. Rudaminai, save vadinusiu Dusetiškiu. Iš Dusetų Rudaminų giminės išsiskiria žymus Vilniaus universiteto auklėtinis matematikas J. Rudamina Dusetiškis, kompozitorius K.S. Rudamina Dusetiškis. Nuo XVIII a. Dusetas valdė Pliateriai. Ir šioje giminėje buvo žinomų veikėjų: K.K. Pliateris, viešai reikalavęs panaikinti baudžiavą, E. Pliaterytė ir jos pusbrolis Cezaris, kurie prasidėjus 1831 m. sukilimui sutelkė kovotojų būrį. Malšinant šį sukilimą, dvaras iš Pliaterių buvo atimtas, rūmai apiplėšti ir sugriauti.

 

Dusetų krašte visados gyvavo patriotinės idėjos, laisvės bei nepriklausomybės siekis, meilė savo gimtajai kalbai. Tai patvirtina ir spaudos draudimo metu čia aktyviai platinta draudžiamoji lietuviška literatūra, veikusi slaptoji lietuvių mokykla. 1905 m. čia savanoriškais pagrindais susikūrė ginkluoti valstiečių raitelių bei pėstininkų būriai, 1919 m. ties Dusetomis vyko atkaklūs jungtinių vietos partizanų ir Lietuvos kariuomenės pajėgų mūšiai su Raudonosios armijos daliniais. Dusetiškiai dalyvavo ir 1941 m. birželio sukilime, o po Antrojo pasaulinio karo apylinkėse kovojo Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanai.

 

Dabar Dusetos garsėja tradicinėmis respublikinėmis žirgų lenktynėmis ir dėl jų ilgamečių tradicijų verta įveikti patį ilgiausią kelią, kad jas pamatyti. Reguliariai žirgų lenktynės ant Sartų ežero ledo vykdavo nuo XIX a., tačiau dėl šiltų žiemų dabar lenktynės vyksta hipodrome Didžiadvario kaime prie žirgyno. Reguliariai žirgų lenktynės ant Sartų ežero ledo vyksta nuo XIX a., tačiau spėjama, kad tokių lenktynių užuomazgos gali siekti kur kas senesnius laikus.

 

 

Kai 1995-ųjų liepos mėnesį Dusetose buvo atidaryta dailės galerija, surengusi pirmąjį ir iškart aukštos prabos vernisažą – Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės kūrinių parodą, į ją žvelgta ir su nuostaba, ir su viltim. Skeptikams pakrikštijus ją „vienos vasaros“ galerija ir išpranašavus greitą galą arba dėl finansinės mažakraujystės, arba dėl „parapijinio meno“ tvano, optimistai netvirtai vylėsi, kad galerija išsilaikys ilgėliau – metus ar net dvejus ir taps užkrečiančiu pavyzdžiu. Dusetiškiai, neimdami galvon, kas ką apie juos šneka, įrodė, kad pirmieji nusiteikę pernelyg skeptiškai, o antrieji – per mažai optimistiškai. Jie subūrė ne tik pajėgų „kontingentą“, ne tik sava daile besidominančią ir ją suvokiančią publiką, bet ir tapo  gyvu viso Zarasų krašto dailės ir kultūros centru. Galerija ne tik kuo normaliausiai funkcionuoja, čia rengiamos ne tik savų, bet ir atvykėlių parodos – rodyti N. Vilutienės ir M. Vilučio grafikos, K. Petrulio, J. Mykolaitytės, G. Vitartaitės, V. Antanavičiaus tapybos kūriniai, S. Paukščio fotografijos, bet dar labiau ,,ūgtelėjo“ ir tapo Kultūros centru, įsikūrė naujose moderniose patalpose.

Kaip atsitiko, kad mažame mieste tapo įmanomas toks stebuklas? Aišku, tai ne vienos dienos „perversmas“. Grūdas pasėtas prieš kelias dešimtis metų, kai Dusetų K. Būgos gimnazijoje buvo pradėtas sustiprintas dailės mokymas. Ilgainiui Dusetose susibūrė gabių dailės mokytojų ir atsidėjusių ne tik pedagogikai, o ir kūrybai, branduolys.

 

Per Dusetų galerijos gyvavimo metus susiklostė ir tam tikros tradicijos: kiekvienų metų pabaigoje ruošiamos Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų parodos, kiekvienų metų liepą, pažymint galerijos įkūrimo datą, tradiciškai eksponuojami naujausi dusetiškių dailininkų darbai.

 

Ir dar vienas svarbus dalykas – kultūrinė provincija neišnaikinama net ir atkakliausiomis pavienių entuziastų pastangomis. Tas pastangas turi suprasti ir remti vietos valdžia, joms turi pritarti ir jas palaikyti vietos bendruomenė. Dusetose šių trijų faktorių sąveika davė puikių rezultatų, nes šio krašto žmonės supranta, kad „tiek terasim, kiek patys įdėsim“…

 

 

Parkas atidarytas 2008 m. vasarą, Dusetose kasmet organizuojamos kraštiečių šventės metu. Parko teritorija nėra labai didelė, tačiau patogi skulptūroms eksponuoti. Jos praturtina aplinką, kuria jaukią ir malonią atmosferą. Pirmųjų skulptūrų autoriai - Dusetų krašto menininkai: Virgilijus ir Violeta Gasparaičiai, Romualdas Pučekas, Genadijus Kovaliovas, Algirdas Gaižauskas ir Eugenijus Raugas. 2008 m. rugpjūčio 28 d. Dusetose lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Vizito metu skulptūrų parke Prezidentas pasodino ąžuoliuką, bendravo su skulptūrų autoriais.

 

 

Įkurtas siekiant išsaugoti ir puoselėti gražias Dusetų krašto tradicijas, Sartų ežero pakrantėje, Didžiadvario kaime, buvusioje dvaro teritorijoje. Jo įkūrimo tikslas – auginti ristūnus žirgus lenktynėms ant Sartų ežero bei jas organizuoti. Ristūnų žirgų veislinė banda tuomet buvo sukomplektuota atvežtais iš Chrenovo žirgyno Orlovų veislės žirgais, vėliau iš kitų Rusijos žirgynų įsivežta ir rusų ristūnų. Kuriant ,,Lietuvos žirgyną“ (tada „Sartų žirgyną“) buvo pastatytos arklidės, padarytas hipodromo takas.

 

Nuo 1977 m. žirgyne pradėti auginti stambieji žemaitukai, nuo 2002 m. pradėti veisti ir auginti Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai. Siekiant pagerinti rusų ristūnų veislės žirgų pasiekiamus rezultatus, žirgynas pradėjo juos kergti su Amerikos ristūnų veislės eržilais.

 

Per ne vieną dešimtį šio žirgyno veiklos metų, realizuota šimtai veislinių žirgų Lietuvos ir užsienio pirkėjams. Nuo jo įkūrimo pradžios respublikinėse lenktynėse iškovota ne viena dešimtis prizų – tai buvusių trenerių ir dabartinių vadeliotųjų nuopelnas.  „Lietuvos žirgyne“ galėsite pamatyti dviejų lietuviškų veislių arklius. Vieni jų - Lietuvos sunkieji, kurie pradėti kurti XIX a. pabaigoje, o į kilmės knygas įrašyti nuo 1948 m. (kaip Ardėnų veislė ir jos mišrūnai). Dabar šios arklių veislės būklė vertinama kaip pavojinga, nes yra nykstanti. Kiti – žemaitukai, viena seniausių arklių veislių Europoje, kuri yra žinoma nuo VI - VII a. Žemaitukai – mūsų šalies istorijos ir kultūros reliktas, Lietuvos arklininkystės genetinis fondas. Žirgyne pamatysite ir ristūnų veislės žirgus, kurie į Lietuvą įvežti XIX a. ir buvo naudojami vietiniams arkliams gerinti ir lenktyniavimui.

 

 

Šiaurės rytų Lietuva – ežerų karalija. Čia tyvuliuoja šimtai ežerų ežerėlių, o tarp jų – garsieji Sartai. Šis ežerų krašto kampelis išaugino Lietuvai vieną labiausiai žinomų mūsų kraštiečių – įžymųjį kalbininką, lituanistikos ir baltistikos mokslo kūrėją, lyginamosios kalbotyros vystytoją, indoeuropiečių kalbų tyrinėtoją, mokslininką teoretiką ir praktiką, akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ pradininką, profesorių Kazimierą Būgą. „Pažiegė ir Dusetos yra Meka - šventa vieta tiems, kurie brangina lietuvių kalbą, kurie atvyksta nusilenkti dideliam ir tauriam žmogui, iš pirmųjų dviejų stočių išvykstančiam į platų kalbos mokslo pasaulį. Juk K. Būga buvo pirmas lietuvių kalbininkas profesionalas, iškėlęs lietuvių kalbotyrą į aukštą mokslinį laipsnį, išvedęs ją į tarptautinę kalbos mokslo areną”, - rašė K. Korsakas.

 

 

Keliukas kils ir vėl leisis į pakalnę, vingiuos tarp melsvų ežerų akių, slėpsis miškuose. Žiegas, Žiegelis, Salinis ir dešimtys bevardžių ežerėlių lydės keliaujant Dusetų žeme į Pažiegę, o prie kelio stovinti tautodailininko V. Ulevičiaus skulptūrinė rodyklė, nukreips į garsiojo dusetiškio gimtinę. Kalbininko K. Būgos muziejų rasite Pažiegės kaime, už 10 km nuo Dusetų. Čia yra išlikusi sodyba, užimanti 1,5 ha sklypą: vakarinėje jos dalyje – gyvenamasis namas, 30 metrų į pietus nuo jo – ūkinis pastatas, rytinėje sklypo dalyje – senas sodas. Sodyba buvo įkurta XIX a. viduryje. Iki 1935 m. joje gyveno kalbininko motina. Jai mirus, sodyba atiteko giminėms. 1965 m. namas buvo renovuotas. 1973 m. vakariniame pastato gale buvo įrengtas K. Būgos memorialinis muziejus. Viename kambarių, panaudojus autentiškus baldus ir daiktus, atkurtas K. Būgos gyvento laikmečio interjeras. Čia eksponuojamos profesoriaus parengtos knygos, šeimyninės nuotraukos bei relikvijos. Prieškambaryje įrengtoje ekspozicijoje pasakojama apie kalbininko gyvenimą, mokslinę bei visuomeninę veiklą.  1989 m. minint 110-ąsias K. Būgos gimimo metines Būgų sodyboje buvo pastatytas simbolinis kryžius, kuris įamžina svarbias giminei datas: 1831 m. – Būgų atvykimą į Pažiegę, 1883 m. – senam namui sudegus naujojo atstatymą, 1884 m. – K. Būgos motinos tėvelio mirties metus.

 

Anksčiau profesoriaus K. Būgos sodyboje Pažiegėje, kamaroje, buvo du miegamieji. Viename miegamojo gale profesorius, vasarą atvykęs į tėviškę, skaitydavo ir rašydavo, o kitame ilsėdavosi. Mylėjo ir brangino K. Būga savo tėviškę, jos apylinkes. Sakydavo, kad jam nereikia jokių kurortų, kad gražesnės vietos, kaip Pažiegė, jis nerandąs, nors daug kur važinėjo ir lankėsi.  Pabuvokite Pažiegėje, toje aplinkoje, kuri suformavo iškilų lietuvių kalbos propagavimo riterį K. Būgą ir dar labiau įprasminkite savyje kiekvieno mūsų įgimtus dalykus: tėvų žemės, gimtinės traukos, papročių ir gimtos kalbos amžinumą.

2017 m. seniūnijos pastate atsidarė Zarasų krašto muziejaus filialas (parodų salė),kur vyksta parodos, užsiėmimai.

 

 

K.Būgos biustas stovi prie K.Būgos gimanzijos ir meno mokyklos. Jo biustą sukūrė Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, liaudies dailininkas, profesorius, valstybinės premijos laureatas, skulptorius Bronius Vyšniauskas, paminklo architektūrinės dalies autorius – R. Vyšniauskas. Paminklas atidengtas 1985 m.

 

 

1952 m. šis paminklas buvo nugriautas ir tik 1989 m. jo pagrindas, kuris buvo užkastas vietoje, atkastas ir restauruotas, o anksčiau stovėjusio karžygio skulptūra išlieta naujai, nes jos pirmtakė nesurasta. Šis paminklas simbolizuoja charakteringus ir reikšmingus Lietuvos istorijos laikotarpius.

 

 

1995 m. rugsėjo 20 d. P. Širvio parke Dusetose atidengta autoriaus I. Užkurnio skulptūra įamžina šalia Dusetų  gimusio poeto atminimą. Netoli Dusetų, Padustėlio kaime, yra išlikęs jo gimtasis namas.

 

 

Dabartinė mūrinė neoromantinio stiliaus, su eklektiškais nukrypimais bažnyčia statyta 1886-1888 m. Ją statė klebonas A. Rumševičius, į Dusetas atvykęs 1880 m. Nors teigiama, kad bažnyčia statyta parapijiečių lėšomis, slapta aukos buvo rinktos visoje Žemaičių vyskupijoje. Bažnyčios viduje yra trys altoriai, kuriuose saugoma dalis senųjų L. Gogelio skulptūrų, o jos vargonų autorius  nežinomas, nors teigiama, kad juos įrengęs vokiečių meistras.  

13 m aukščio mūrinė, tinkuota ir nubalinta (restauruota 2017 m.) baroko stiliaus varpinė pastatyta XVIII a. viduryje pagal architekto A. Parakos projektą.

 

 

 

Gali Dusetų kraštas girtis Dusetų vienkiemyje turįs ir senas alaus gaminimo tradicijas. Ko gero tų, kurie viešėjo prie garsiųjų Sartų, bet nėra ragavę ar bent girdėję apie „Čižo alų“- nėra daug. Juk R. Čižas – ne naujokas, net ketvirtas aludaris giminėje. O ir gėrimas, kurį jis gamina, nepaprastas – specifinis, labai malonus gerti, nestiprus ir ne tik su medumi, bet ir meile pagamintas. Alaus receptūra žinoma net nuo 1865 m.

 

2004 m. R. ir E. Čižų sodyboje įsteigta senovinių alaus gamybos įrankių ekspozicija, kurioje eksponuojami Broniui Čižui priklausę alaus gamybos įnagiai bei naudoti daiktai. Lankytojai supažindinami su populiaraus gėrimo gamybos eiga nuo miežio grūdo paruošimo iki galutinio produkto, ekspozicijos patalpose vyksta alaus degustacija.

 

 

 (Parengta pagal publikacijas ,,Meisteryje“, ,,Zarasų krašte“, ,,Žemaičių žemėje“, „Gimtinė“, „Utenis“, ,,Kultūros baruose“, P. Gipiškio ,,Zarasų kraštas“, Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalkos metraštį, Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos informaciją, P. Gipiškio „Zarasų kraštas“, L. Raubiškienės „Zarasai laiko vilnyse“, L. Būgaitės „Proskynos“, Sartų regioninio parko informaciją)