Prieš kurį laiką Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko apskritojo stalo pokalbis „Kalba kultūroje: gniaužiama ar kuriama?“, skirtas Lietuvių kalbos kultūros metams. Jį organizavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Nacionaline biblioteka. Į renginį buvo pakviesti aukštųjų mokyklų dėstytojai, bibliotekininkai, leidyklų atstovai, rašytojai, vertėjai, savivaldybių vyriausieji kalbos tvarkytojai, kiti lietuvių kalbos specialistai. Tad renginyje dalyvavo ir Zarasų rajono savivaldybės  vyriausioji kalbos tvarkytoja Birutė Kajutytė bei šių eilučių autorius. Aptartos kalbos kaip vertybės slinktys šiuolaikinėje kultūroje, diskutuota apie  kalbos laisvę ir kalbos kultūrą ( ar tai yra priešybė ar dermė?) Aptarta literatūros vertimo kalba. Pokalbio dalyviai svarstė, ar kalba yra šiuolaikinės kultūros vertybė ir kodėl mitologizuojama kalbos politika Lietuvoje, kaip suderinama kalbos kūryba ir norminimas. Diskusijoje dalyvavo ir išsakė savo mintis daug žinomų kalbos specialistų.

                  

Kultūros viceministrė dr. Gintautė Žemaitytė sakė, kad vienas svarbiausių dalykų šiandien – suprasti kalbos vertingumą kiekvienam asmeniškai, ir išsakė susirūpinimą dėl abitūros baigiamųjų egzaminų rezultatų, nes tiek daug jaunų žmonių išlaiko prastai ar net neišlaiko testų. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Daiva Vaišnienė teigė, kad nuo 2018 metų turėtų būti grįžtama prie sisteminio kalbos mokymo mokyklose. Jau patvirtintos naujos pagrindinio ir pradinio ugdymo lietuvių kalbos mokymo programos. Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė pastebėjo, kad mokytojams trukdo ir susiklosčiusi mokymo metodikos tradicija, seni vadovėliai, senos mokymo priemonės. Daugelis mokytojų įpratę pirmiausia galvoti apie kalbos pažeidimus, kalbos klaidas ir užmiršta, kad tas dalykas, kurio jie moko, yra pati kalba, jos normos. Svarbu išmokti kalbą iš vidaus. Įdomių samprotavimų pateikė rašytojas ir eseistas Donatas Petrošius, kuris kasmet Jaunųjų filologų konkurse bendrauja su gabiausiai rašančių mokinių mokytojais. „Sumaištis mokykloje nesibaigs, kol neateis dirbti dvasiškai ir emociškai stiprūs žmonės. Matau ir gražių, ir baisių dalykų, Pasitaiko, kad mokytojai kaišioja gabiems mokiniams pagalius į ratus, aiškindami, kad kičas yra tikroji literatūrą, o mokinio atpažintą, atrastą tikrąją literatūra vertina ironiškai. Susipykęs su kalba autorius neturi ateities. Jis pastaruosius kelerius metus savo kūrybą dažniau skaito tarmiškai. Publika lengviau priima. Bet kurių kalbų klausymas, pasak kūrėjo, yra varginantis darbas, o laisvumas, betarpiškumas dažnai gelbsti ir patį kalbėtoją, ir klausytojus. Kaip kalbos vartotojas matau, kas buvo ir kas yra tarmės ar subkultūros, jaunimo žargonas, palyginti su bendrine kalba, jos lemiama, triuškinama įtaka. Mano akimis žiūrint, net prozai ta švari bendrinė kalba nėra būtina. Skaitydamas daugelį sovietmečiu rašytų kūrinių galvodavau: šitaip protokoliškai gyvi žmonės nekalba. Dabar skolinimasis iš visų pašalių truputį gelbsti ir tragedijos nematau. Man net pozityvus dalykas atrodo, kad į literatūrą ateina tie pašaliai, kurių vienas kitas žodis anksčiau tik Kristijonui Donelaičiui buvo leistas, o kiti klasikai – išvalyti. O pašaliuose esanti įvairovė – diskutuotina, klaidinga – palaiko tą gyvybę“, – samprotavo D. Petrošius argumentuodamas, kad autorius gali išleisti vieną, dvi nelabai sutvarkytas knygas. Tačiau įvyksta natūrali atranka, ir toks šlubuojantis autorius išnyksta. Jam gal nenusibosta leisti knygų, ieškoti paramos, bet yra nutylimas ir kritikos apeinamas.  Aštriausia problema, D. Petrošiaus manymu, kyla dėl viešosios kalbos, bendros mūsų visuomenės kultūros išraiškos, kai dabar visur pasaulyje laimi populistai. Eseistai, publicistai, žurnalistai turėtų jausti kitą atsakomybės lygį. Viešoji kalba – kaip vairavimas keliuose. Žmogui atrodo, kad moka vairuoti ir žino, kur pasistatyti automobilį, tačiau yra taisyklės ir jų reikia laikytis. Juk niekas nenorėtų skaityti, pavyzdžiui, žargonu parašytos vaistų instrukcijos ar mokslo populiarinimo straipsnio..

                  

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas sakė, kad bendrinė kalba yra mūsų sukurta ir be norminimo paprasčiausiai negali egzistuoti. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas pacitavo prieš kelerius metus Lietuvių kalbos institute atlikto sociolingvistinio tyrimo „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“ išvadą, susijusią su viena kalbėtojų grupe: „Iš viso žurnalistai paminėjo keliasdešimt geros kalbos bruožų. Pasak jų, gera kalba pirmiausia turi būti aiški, gerai artikuliuota, logiška, rišli ir sklandi, kad būtų suprantama adresatui. O kad patrauktų ir išlaikytų žiūrovų ar klausytojų dėmesį, ji turinti būti turtinga, išraiškinga, vaizdinga, taip pat gyva, natūrali ir įtikinama.“ Ši išvada, pasak literatūros istoriko, vertėjo, – gyvas paliudijimas, kad kalba yra likusi vertybė. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo departamento direktorė Aldona Augustaitienė apgailestavo, kad išeina daug prastų knygų neredaguotais tekstais. Ir baisiausia, kad jos plinta po mažąsias bibliotekas, nes yra pigesnės. Blogomis knygomis bibliotekas užverčia jų autoriai. Kaimo bibliotekėlės per metus iš viso gauna maždaug 12–20 pavadinimų knygų, todėl nelabai turi ką gero pasiūlyti. Taip vaikas pripranta nereikliai žvelgti į knygas, prastus jų tekstus.

                

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė dalijosi mintimis apie kūrinių redagavimo problemas. Anot jos, jeigu redaktorius prastas, neturi literatūrinės klausos, o tokių taip pat yra, žmonės mato jį kaip kalbininką ir keikia. Nereikia painioti redagavimo dėl redagavimo  su būtinybe norminti. Tačiau geras redaktorius stiliaus nesunaikina, o padeda jį išryškinti. Vertėjas, literatūros kritikas Laimantas Jonušys kalbėjo apie  kasdienius vertimus iš užsienio kalbų žiniasklaidoje. Bėda, kad netaisyklingi vertimai, klaidingai pavartoti žodžiai labai prigyja ir tampa lietuvių kalbos ,,parazitais“. Gyvuoja jau be vertimų. Plinta kaip virusas. „Metų knygos rinkimuose šiemet galėjome apdovanoti tik vieną knygą, nes tik vienoje neradome didžiųjų kalbos klaidų“, – sakė Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininko pavaduotojas Arūnas Dambrauskas. Per metus patikrinama apie keliasdešimt knygų. Tai daro viena inspektorė Lietuvoje. Yra buvę atvejų, kai net lituanistė vertėja nubausta. Šiemet irgi viena knyga nubausta. A. Dambrauskas priminė, kad jau daugiau kaip 20 metų kiekvieną pirmadienį VKI kalba per Lietuvos radiją, yra vienintelė šalyje veikiančių inspekcijų, kuri turi nuolatinę rubriką ir apie savo darbus smulkiai išdėsto: ką tikrina, kaip reaguoja, kam kokius raštus išsiuntė, dėl kokių klaidų. Ką ir kalbėti apie įstaigos tinklalapį bei galimybę paskambinus klausti.