Antazavės seniūnija išsidėsčiusi rytinėje rajono dalyje, seniūnijos centras Antazavės kaimas – vietovė, įsikūrusi netoli į vakarus nuo kaimo plytinčio Antazavės šilo bei kiek piečiau telkšančio Zalvio (Zalvės) ežero. Seniūnijos centras nuo Dusetų mieto nutolęs per 10 km, nuo Zarasų – 24 km, nuo Utenos Antazavę skiria 51 km. 2019-01-01 dienai gyveno 889 gyventojų.

 

 Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Antazavės seniūnijos teritorijoje sudarė 5 seniūnaitijas:

 

 

 

Antazavės kaimas, o jau XVIII a., čia pagal itin žymaus to meto architekto L. S. Gucevičiaus projektą, grafų Pliaterių iniciatyva įkurtas dvaras su 5 hektarų ploto parku. Paskutiniajame XVIII a. dešimtmetyje Kunigundos Pliaterienės pastangomis pastatyta Antazavės bažnyčia, klebonija bei špitolė, įkurta parapija. Įvairių šaltinių duomenimis tuomet parapija galėjusi turėti net apie 4000 žmonių.

 

 Kiek į šiaurę nuo Zalvio, aukštame šio ežero šlaite, 9 km į šiaurės rytus nuo Dusetų, įsikūrusi Antazavė pirmą kartą paminėta XVI a. viduryje. Jos vietovaizdyje senas XVIII a. pabaigoje šiauriniame Zalvio ežero krante įkurtas dvaro parkas, dviaukščiai grafų rūmai, Dievo Apvaizdos bažnyčia, o istorijoje – senos baltų genties – sėlių įamžinimas. Pasak kalbininko K. Būgos šis vietovardis yra sėliškos kilmės ir kildintinas nuo Zalvės ežero pavadinimo. Čia pat prie Antazavės ošia šešių ežerų apsuptas Antazavės šilas, gausus čia gyvenančių miško žvėrių, pilnas kalnų, kalnelių, staigių nuokalnių.

 

Antazavės šile esantį piliakalnį dar vadinamą Dembo vardu, rasite į pietus nuo Pakačinės kaimo, į rytus nuo Dembų vienkiemio, girininkijos miško 27 kvartale, pietiniame kalvos gale. Tai gana aukštas, mišku apaugęs kalnas, gynybiniams tikslams naudotas nuo II tūkstantmečio prieš m.e. iki V-ojo m. e. a. Jis 1933 m. tyrinėtas Petro Tarasenkos, apie jį pasakojami pasakojimai, pasak kurių jis supiltas tais laikais, kai lietuviai kariavo su kardininkais ir ant jo seniau vaidendavosi.

Dvaro rūmus XVIII a. pradžioje pastatė grafas Liudvikas Pliateris. Prie rūmų išlikęs trijų terasų parkas, ovalo formos aikštė su gėlynais, du tvenkiniai. Pakalvėje tyvuliuoja gražus Zalvės ežeras, iš kurio vardo kilo Antazalvės, o vėliau – Antazavės vietovės pavadinimas. Manoma, jog šiuos rūmus suprojektavo garsusis architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius savo jaunystės metais, bet tikrų duomenų apie tai nerasta. Tuo pat metu profesionaliai suprojektuota rūmų aplinka. Po grafo Liudviko Pliaterio mirties 1788 m., dvarą valdė jo našlė grafienė Kunigunda Pliaterienė. Kai senoji grafienė nuseno, XIX a. ji Antazavės dvarą paskyrė vyriausiajam sūnui Kasparui. XX a. pradžioje iki 1920 m. Antazavės dvarą valdė grafienė Bogumila Elžbieta Ropp - Roppienė.

 

Svarbiausioji jos pastatymo priežastis buvo dvarininko I. Marikonio pasiryžimas Aleksandravėlėje įsteigti parapiją. Vėliau Antazavės dvaras, apylinkės palivarkai bei kaimai, kurie priklausė grafienei K. Valavičiūtei-Pliaterienei, buvo priskirti prie naujos Aleksandravėlės parapijos. Aikšingoji Antazavės dvarininkė savo nepasitenkinimą susiklosčiusia situacija pareiškė Vilniaus vyskupui ir Vyskupijos tribunolui, tačiau nieko nepasiekė. Tik vėliau, kai K. Valavičiūtės-Pliaterienės ir I. Marikonio byla atsidūrė pas Varšuvoje gyvenusį popiežiaus nuncijų, bažnytinė vyresnybė, sutikus grafienei duoti žemės ir pastatyti bažnyčią, patenkino jos prašymą: 1794 m. antazaviškiai jau turėjo savo maldos namus. Medinė Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, jos erdvė – bazilikinė, išorė – sudėtingų formų, o pastogės ir bokštų konstrukcijos, net kerčių sukirtimai, atlikti tik kirviu. Bažnyčios varpinė ir vartai statyti 1889 m.

 

Šią koplyčią pačiame senųjų kapinių centre pastatė B. Kontrimas, kuris carinėje Rusijoje buvo aukštas valdininkas. B. Kontrimas užsitarnavo emiratūrą, vėliau gyveno savo ūkyje Šniukštuose. Čia, koplyčioje, palaidotas ne tik jos statytojas, bet ir augintinė Elžbieta bei jos vyras V. Pupeikis. 

 

Rokėnai – kompozitoriaus, pedagogo, dirigento, muzikos visuomenininko Juozo Gruodžio gimtinė. Dabar buvusią čia sodybą, kurioje 1884 m. gruodžio 20 d. gimė J. Gruodis, žymi 1966 m. lapkričio 13 d. atidengtas paminklinis akmuo, kurio skulptorius L. Žuklys. 1980 m. prie keliuko į J. Gruodžio gimtinę pastatytas R. Matulionio stogastulpis.

 

Už Jaskoniškių girios, rytiniame Sartų ežero krante esančiame Gipėnų kaime ant mėlynųjų Sartų pakrantės išlikusioje sodyboje, prabėgo ne viena lietuvių liaudies dainiaus Antano Vienažindžio vaikystės ir jaunystės vasara, palydėta pirmųjų jo dainų. Čia driekiasi takeliai, kuriais vaikščiojant poetui ir gimė tos dainingosios eilės, nuskambėjusios po visą Lietuvą. Gražu nūnai poeto tėviškėje, džiugu žiūrėti į tvarkingą sodybą, kuri išliko beveik nepakitusi: ilgas senovinis, galu į kelią gyvenamasis namas su erdvia ir šioms vietovėms būdinga priemene, senas svirnas, aukšti sodybą supantys medžiai, gėlių darželis, kryžius – viskas čia dvelkia ramumu ir praėjusių metų dvasia.

 

A. Vienažindys – vienas spalvingiausių XIX a. lietuvių literatūros asmenybių ir kūrėjų. Jis rašė sau ir savo artimiesiems, dažniausiai užrašytam tekstui sukurdamas melodiją ir ją išdainuodamas. Didelę įtaką poeto gyvenimui ir kūrybai turėjo 1863 m. sukilimas ir po jo vykdytos represijos: ištremiama jo mylimoji R. Stauskaitė, uždraudžiama lietuviška spauda ir kalba mokyklose, bažnyčios verčiamos cerkvėmis. Visą tai poetas skaudžiai pergyveno. J. Tumas, tyrinėjęs poeto gyvenimą ir kūrybą, teigė, kad A. Vienažindys – įdomi ir prieštaringa asmenybė. Jis buvo puikus pašnekovas, iškalbingas pamokslininkas, skardžiabalsis giesmininkas, puikiai grojo armonika, mielai bendravo su paprastais žmonėmis. Jis buvo praktiškas ir apdairus kunigas, išdidus žmogus, vienišumo valandėlėmis mąstantis apie prigimties, meilės, žmogaus likimo ir mirties paslaptis.

 

Tikime, kad norinčių pabūti garsaus poeto aplinkoje nestigs, o kiekvieną, apsilankiusį prie jo vaikystės sodybos norime pasveikinti nuoširdžiais poeto žodžiais: „Sveiks, kvietkeli, tu brangiausias…“

Tai Vytauto apygardos, Lokio rinktinės, Vyties kuopos partizanų dislokacijos ir mūšio vieta, kurioje atstatytos dvi žeminės. 1944 m. rudenį ir žiemą čia su vyrais buvo įsikūręs vadas Mykolas Kazanas.

 

Šiame take, kuris įrengtas Sartų regioniniame parke, galėsite pamatyti Ilgašilio pelkėje vykdytų gamtotvarkos darbų rezultatus: 13 ha atstatytų natūralių pelkinių buveinių bei pažinti čia esančias gamtines vertybes. Ilgašilio pelkėje ir jos apypelkiuose auga ir gyvena 21 augalų bei gyvūnų rūšis, įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, iš kurių 5 yra retos ir nykstančios visoje Europoje. 7 pelkių, miškų ir pievų buveinių tipai, sutinkami Ilgašilio teritorijoje, taip pat sparčiai nyksta Europoje.

 

Šis takas – viena iš NATURA 2000 teritorijų, kuri įsteigta išsaugoti biologinę įvairovę ir gamtos sukurtas vertybes. Besidominantys gamtos palikimu šiame take gali rasti plačialapę klumpaitę, kurios vienintelė žinoma augimvietė Zarasų rajone yra tik čia, raibąją gegūnę – vieną rečiausių gegūnių rūšių, lieknąjį švylį, sidabrinę visgę…

 

Ilgašilio pažintinio tako pelkės tvarkymo darbai pradėti 2005 metais.

 

Žymus praeities tyrinėtojas, archeologas P. Tarasenka savo knygos „Rambyno burtininkas“ herojus apgyvendino prie šio garsiojo piliakalnio. Tai vienas iš žymiausių, labiausiai ištyrinėtų piliakalnių Zarasų rajone. Jis yra apie 1 km į šiaurę nuo Velikuškių kaimo, apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Dusetų-Obelių kelio tilto per protaką tarp Sartų ir Zalvės ežerų, Sartų ežero rytinio kranto kalvoje. Tai vienas iš seniausių mūsų krašto archeologijos paminklų, naudotas II tūkstantmetyje prieš m.e. iki V-ojo m.e.a. Anksčiau tai buvo natūrali kalva. Tyrinėjimų metu, kuriuos 1933 m. atliko P. Tarasenka, paaiškėjo, kad piliakalnyje buvo dirbtiniai įtvirtinimai, ypač iš mažiau saugių rytinės ir pietinės pusių. Tyrinėjimai patvirtino, kad piliakalnio papėdėje yra buvusi viena iš stambiausių šio krašto gyvenviečių, kurios gyventojai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba bei medžiokle.

 

Piliakalnis yra netoli Maniuliškių kaimo. Tyrinėjant piliakalnių buvo rasta brūkšniuotosios keramikos pavyzdžių, liudijančių jog piliakalnis buvo naudotas dar pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje bei pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pirmoje pusėje. Pietinėje piliakalnio papėdėje rastos senovinės gyvenvietės liekanos. Yra pasakojama, jog greta piliakalnio guli didokas, plokščias akmuo, o po juo paslėptas lobis. Jei nori paimti tą lobį, reikia iš to akmens paimti akmenuką, įsidėti į burną  ir nešioti tris paras nepratariant nė žodžio, tačiau iki šiol niekas negalėjo išlaikyti akmenuko nekalbėdamas tris paras. Taip ir liko užburti lobiai po juos saugančiu akmeniu.

 

Tradicinių amatų centras Antazavės dvare