Seniūnas Arvidas Saulius

Tel.: (8 385) 57340; el. pašto adresas: [email protected]

A. Žilėno g. 1, Antalieptės mstl. Antaliepotės sen., 32243 Zarasų r.

 

 

 

 

Antalieptės seniūnija yra išsidėsčiusi Zarasų rajono vakarinėje dalyje, seniūnijos administracinis centras – Antalieptė, įsikūrusi ties dešiniuoju Šventosios aukštupio krantu, greta Šventosios ir Šavašos santakos. Seniūnijos centras nuo Dusetų miesto nutolęs per 11 km, nuo Zarasų – 39 km, o nuo Utenos – 26 km. Antalieptės seniūnijoje 2018-05-01 deklaruotų gyventojų skaičius yra 635.

 

Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Antalieptės seniūnijos teritorijoje sudarė 3 seniūnaitijas:

 

Seniūnaitijos pavadinimas	Seniūnaičio vardas,	Seniūnaičio pavardė	Seniūnaičio kontaktai tel.nr. el.paštas)	Išrinkimo data
Antalieptės	Vida	Gudelienė	+37069566946 [email protected]	2023-10-12
Purvynės – Naršėnų seniūnaitija	Vladimiras	Kolesnikovas	+370686 61102 [email protected]	2023-10-12
Padusčio – Zabičiūnų seniūnaitija	Irena	Kanapeckienė	+370606 02390 [email protected]	2023-10-12

 

 

 

Turtinga relikvijų tarsi jaunosios kraitis Antalieptės žemė. Nuo amžių čia srovena Šventoji, atsiremdama į gimnazistų svajonių kalną. Apie Antalieptę esančių kultūros paminklų, piliakalnių gausa liudija, kad ši vietovė skaičiuoja ne vieną šimtmetį, o vietovės pavadinimo kilmė aiškinama tokiu padavimu. Senais laikais, kai visas Zarasų kraštas buvo apaugęs miškais, pro tą vietą, kur dabar stovi Antalieptė, žygiavo kareivių būrys. Išalkę ir išvargę, jie sustojo pailsėti. Vieta kareiviams labai patiko. Jie nutarė čia kelioms dienoms apsistoti. Nukirto keletą medžių, per Šventąją pasidarė lieptą, kuriuo pereidavo į kitą upės krantą, ant jo žvejodavo. Grįžusius į būrį, kiti kareiviai klausdavo, kur jie buvo. „Ant to liepto“ – atsakydavo paklaustieji. Iš čia, sako, ir kilo miestelio pavadinimas. Vietovardžio kilmę aiškina ir taip: jis sudarytas iš Zarasų krašto tarmėms būdingo priešdėlio „anta-“ ir šaknies „liept-“, nes gyvenamoji vietovė kūrėsi prie ją apjuosusios Šventosios upės krantų, per kurią jau tada galėjo būti lieptas. Senoliai pasakoja, kad praeityje miestelis net gražiai ir Lieptine vadintas.

 

Rašytiniuose šaltiniuose Antalieptė pradėta minėti nuo 1580 m.: pirmiausia „Užantalieptėnų ūkininkų sąrašuose“, vėliau grafų Strutinskių, Pliaterų, Tiškevičių giminės dokumentuose. 1620 m. Antalieptė ir žemės valdos į pietryčius nuo jos su Salako ir Smalvų žemėmis priklausė grafams Berlič – Strutinskiams, kilusiems iš Lenkijoje buvusio Strutynės dvaro. 1790 – 1810 m. pagal giminės palikimą Antalieptė su Balčių dvaru priklausė bajorams Korsakams, 1810 – 1831 m. – grafui J. Tiškevičiui. Daugiau žinių apie Antalieptę turima nuo to laiko, kai čia apie 1700 m. Ukmergės pavieto stalininko, Infliantų kašteliono, pulkininko J. m. Berlič – Strutinskio globojami apsigyveno vienuoliai – basieji karmelitai, įsteigę vienuolyną, kuris gyvavo visą šimtmetį.

 

1732 m. vienuolynui buvo priskirti keli kaimai, pradėta statyti mūrinė baroko stiliaus bažnyčia. Basieji karmelitai – gana griežtos Šv. Teresės iš Avilos ir Šv. Kryžiaus Jono suformuotas regulos vienuolių ordinas. Pagrindinis jo tikslas – apaštalavimas tarp katalikų. Amžininkai pasakojo, kad vienuoliai buvo labai darbštūs, vaikščiojo basi ir tik per didžiausius šalčius įsispirdavo į medinius sandalus. 1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, 1844 m. jo rūmus paėmė karinės žinybos, nuo 1877 m. vienuolyno rūmai daugiau nei 10 metų stovėjo tušti, apleisti ir nuolat grobstomi, kol 1880 m. juos perėmė Kauno gubernijos valstybės turtų valdyba. Norint išgelbėti vienuolyno rūmus, Lietuvos stačiatikių vyskupas 1889 m. čia pasiūlė įkurti stačiatikių vienuolyną. Pasiūlymas buvo priimtas ir rūmai perduoti Šventosios Dievo Motinos gimimo moterų stačiatikių vienuolynui. I-ojo pasaulinio karo metais vienuolės apleido Antalieptę. 1915 m. Antalieptėje apsigyveno vokiečių pulkas, kuris vienuolyne įkūrė karinį štabą, 1918 m. jame apsigyveno bolševikų karinis būrys, 1919-1924 m. patalpose veikė lietuviška pradžios mokykla, 1924 m. pastatus perėmė Lietuvos katalikių moterų kultūros draugija, vėliau – Šventosios Jėzaus širdies seserys – vienuolės. Vienuolyne buvo įkurdinta mergaičių Žemės ūkio mokykla, tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas. Dabar buvusio vienuolyno rūmai gražinti XVIII a. statytai Švento Kryžiaus bažnyčiai.

 

Ši bažnyčia reprezentuoja vėlyvojo baroko architektūros laikotarpį. Jis Lietuvoje gyvavo beveik du šimtmečius: nuo 1600 iki 1790 m. Šiam stiliui būdingas didelis emocinis poveikis, kurį architektai pasiekdavo virtuoziškai žaisdami pastato dydžiu ir formų elementais. Daugiausia formų įvairovės ir dinamikos atsirado vėlyvajame baroke, kuris Lietuvoje apėmė visą šimtmetį: 1690 – 1790 m. Bažnyčia stovi šventoriaus viduje, iš rytų prie šventoriaus jungiasi vienuolyno rūmai. Po 1831 m. sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, kurį laiką joje buvo laikomi arkliai. 1832 m. ji tapo pravoslavų cerkve, 1887 m. buvo pakeista: interjeras, sunaikintos freskos, pašalintas Didysis altorius. 1915 m. vokiečiai bažnyčią pavertė automobilių garažu ir tada ji dar kartą nukentėjo. Dabar bažnyčios interjere mažai beliko pirmapradžio grožio, būdingo barokui – tik šoniniai altoriai barokinių formų. Antalieptės Švento Kryžiaus bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra vertingas ir urbanistiniu požiūriu: vertikalus bažnyčios tūris dominuoja miestelio užstatyme bei praturtina jo panoraminius vaizdus

 

 Jis yra 2 km į pietus nuo Antalieptės, 80 m į šiaurę nuo Šventosios upės ir Sėlupio upelio, saugančio kadais čia gyvenusios sėlių genties vardą, santakos. Manoma, kad piliakalnis naudotas III – IX a. ir nors netyrinėtas, ant jo buvo randama keramikos šukių ir šlako, o pietinėje ir pietrytinėje papėdėse aptiktos senovės gyvenvietės žymės. Aplankyti šį piliakalnį tikrai verta: natūralios pievos piliakalnio šlaituose ir papėdėje, griežlių balsai Šventosios slėniuose suteiks malonių akimirkų ir įspūdžių.

 

Tik 0,5 km nuo Antalieptės, buvusio Gaidelių dvaro laukuose, yra pirmoji ir didžiausia Pabaltijyje kalnų tipo hidroelektrinė.Vanduo joje slėgimine derivacija ant turbinų ratų krinta iš didžiausio Lietuvos sąlygomis 35 m aukščio. Antalieptės hidroelektrinės rezervai dideli: jos vandens saugyklos – tvenkinio plotas 1900 hektarų, o tvenkinio naudingas tūris net 23,5 milijono kubinių metrų vandens. Ir dar – šio tvenkinio vandens paviršiaus lygis virš turbinų pakilęs net 34 m.

 

Galimas dalykas, kad ateis toks laikas, kai ir vėl galvosime apie energetinius resursus – mažas hidroelektrines. Antalieptės HE statybos istorija gali būti labai pamokanti, todėl nereikėtų jos užmiršti. Prieškario Lietuvoje, kai sparčiai plėtėsi šalies ūkis, kilo gyvenimo lygis, didėjo ir elektros energijos poreikis. Jau 1932 m. buvo galvojama, kaip racionaliau panaudoti vietinius energijos išteklius, tarp jų – vandens energiją. Detaliau nagrinėti šiuos klausimus ėmėsi 1936 m. įsteigtas Lietuvos energijos komitetas. Profesoriui S. Kolupailai vadovaujant buvo sudaromas pirmasis Lietuvos vandens jėgainių kadastras, ieškomos ir tikrinamos vandens jėgainių statybos vietos.       

  

1937 m. S. Kolupaila ir K. Pakštas atvyko į Antalieptę, apžiūrėjo jos apylinkes ir garsiąją Šventosios rėvą, kur upės nuolydis 5 km ruože yra 25 metrai. Įsitikinta, kad čia yra galimybė pagal to meto sąlygas pastatyti didesnės galios hidroelektrinę. Todėl dar tais pačiais metais jie pasirūpino, kad Šventojoje ties Antaliepte būtų įrengta vandens matavimo stotis upės nuotėkiui stebėti.

 

1939 m. komitetas patikslino anksčiau paruoštas elektrifikavimo gaires ir parengė Lietuvos 1939 – 1940 m. elektrifikavimo planą, pagal kurį 1943 m. turėjo būti parengtas 2000 kw galios Antalieptės HE projektas, o 1944 – 1945 m. pastatyta jėgainė.

 

Antrasis pasaulinis karas visus šiuos planus sugriovė. Garsieji hidrologai profesoriai S. Kolupaila ir K. Pakštas 1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau – į JAV. Pokario metais tų mokslininkų idėjos, ekonominiai ir matematikiniai skaičiavimai buvo realizuoti. Palankų šio klausimo sprendimą lėmė ir tai, kad tuometinėje energetikos valdyboje vadovaujantį darbą dirbo kraštietis Antanas Gruodis, kuris Antalieptės HE rūpinosi nuo 1945 m. iki mirties 1978 m.

 

Vykdant SSSR vystymo 1951 – 1955 m. penkmečio planą 1952 m. pabaigoje Ministrų Tarybos nutarimu buvo numatyta 1953-1955 m. pastatyti Lietuvoje žemės ūkio elektrifikavimo Antalieptės HE. Statybai jokios techninės dokumentacijos dar nebuvo. Paruošiamieji statybos darbai dar be techninės dokumentacijos pradėti 1954 m.

 

Ir sovietmečiu, statant visuomeninės paskirties objektus, reikėjo paruošti projektinę techninę dokumentaciją, suderinti su įvairiomis žinybomis – tik tuomet buvo galima tikėtis finansavimo. To meto Antalieptės HE statyba buvo išimtis: aukščiausioji valdžia pirmiausia davė leidimą, bet projektavimo darbai, kurių apimtis buvo didelė, turėjo būti atlikti, nes tokio tipo statinių Lietuvoje ir Baltijos šalyse dar nebuvo. Kalnų tipo hidroeletrinės statybos patirties mokytasi Gruzijoje ir Armėnijoje.

 

Pradėjus statyti pagrindinį jėgainės pastatą, pasirodė, kad projektas netinkamas. Vėliau paaiškėjo, kad nesėkmės kaltininkai yra geologai. Turėdami tik rankinius grąžtus jie gruntą tyrė tik 16 metrų gylyje. Teko tyrimus daryti iki 40 metrų gylio. Geologinei tarnybai buvo nelengva: Rytų Lietuvos paviršutiniai žemės klodai pagal mechaninę sudėtį labai įvairūs, dar didesnis „margumas“ gilesniuose sluoksniuose.

 

Projektavimo darbai vyko apie 11 metų. Buvo tikslinama, skaičiuojama, perskaičiuojama…Jeigu pradinė hidroelektrinės sąmatinė vertė buvo apie 20 mln. rublių, tai statybai užsitęsus siekė beveik 26,6 mln. Šios elektrinės projektavimas buvo daugelio jaunų specialistų kūrybinio darbo pradžia ir patirties kaupimo metas. Antalieptės HE statyba baigta 1961 m. Pastačius šią kalnų tipo hidroelektrinę, susidarė jos užtvanka. Vanduo užliejo 800 ha plotą ir sujungė net 27 ežerus. Ši užtvanka dabar vadinama Antalieptės mariomis.  Antalieptės HE – istorijos – technikos paveldo objektas.

 

Jis yra skirtas pereiti Šventosios upę. Tiltas miestelio centre, medinis, pakabinamas ant metalinių lynų, o jį laiko dvi poros betoninių stovų su atramomis ir atotampomis, pastatytas 1986 m., ypač įdomus vaikams ir paaugliams ir jų vadinamas „beždžionių tiltu“. 1999 m. tiltas įrašytas į istorijos – technikos paveldo objektų sąrašą.

 

Tai vietos meistrų akmenskaldžių rankomis pastatytas malūnas. Jis yra ant dešiniojo Šventosios upės kranto, statytas 1855 m. iš skaldytų ir apvalių lauko akmenų, raudonų plytų ir kalkių skiedinio, stačiakampis ir vienaukštis. Sako, kad apie 1924 m. Antalieptėje užsidegė elektros lemputės, mat, tais metais malūne pradėjo veikti mažytė elektros stotis, kurios energija naudojosi keli miestelio gyventojai. Pastačius Antalieptės hidroelektrinę, malūnas buvo elektrifikuotas ir eksploatuojamas iki 1966 m. Dabar jis privati nuosavybė.

 

Tik vos už 1,5 km nuo Antalieptės rasite vietinių pamėgtą vietą, kurią jie maloniai vadina ,,Šveicarka“ ir sako, kad joje esantys šaltiniai – nepaprasti ir turi gydomųjų savybių. Jospapėdėje, ten, kur sraunus, akmenimis grįstas Šavašos upelis rengiasi pulti į Šventosiosprieglobstį, pačioje upelio vagoje, guli nemažas plokščia briauna akmuo su ženklu. Jobriaunoje ryškiai matosi įspausta kažkokia pėda. Ar tai gamtos tvarinys, ar žmogaus rankų darbas– sunku pasakyti, nes akmuo nėra tyrinėtas.

 

Piliakalnis yra apie 2 km į pietus nuo Antalieptės, prie keliuko Antalieptė – Jakštai, apie 100 m į šiaurę nuo pralaidos per Šavašos upelį, jo kairiajame krante. Tai aukštas, mišku apaugęs kalnas ir jeigu įveiksite jį, užlipę galėsite pasigrožėti aukštu slėniu.

 

1,5 km takas - pirmasis Lietuvoje geologinis takas palei tikrų tikriausią kalnų upę Šavašą, kuri įteka  į Šventosios senvagę šalia Antalieptės. Kintanti jos „nuotaika“ ir malonus čiurlenimas lydės visos kelionės taku metu, o aukšti slėniai, įsimintinas kraštovaizdis svaigins ir reikalaus šiek tiek jėgų ir net turistinių įgūdžių. Atkreipkite dėmesį į informacinius stendus, ženklinančius šį taką, kuriuose yra visa kelionėje reikalinga informacija apie nuostabią Šavašos upę ir jos aplinką: bebrynę, Lūžų mišką, kertinę miško buveinę, tris geologines stoteles: petrografinę, geomorfologinę ir fliuvialinę, išsamūs topografiniai žemėlapiai, atskleidžiantys žemės istorijos paslaptis. Bet tai dar ne viskas – dešiniajame vingiuotos ir akmenuotos Šavašos upės krante yra keistas tik 1970 m. rastas Lūžų akmuo su dubeniu – tarp aukštų upės slėnių XVI-XVII a. buvusios senovės lietuvių šventyklos liekana. Kada užgeso šventovės ugnis, tyrinėjimai duomenų nesuteikė. Pagal įrengimą, ši šventykla gali būti panaši į Mosėdžio šventyklą, kuri datuojama XVI-XVII a. Vadinasi, ji veikė praėjus 100-200 metų po krikščionybės įvedimo. Ko gero, kad jau krikščioniškajam laikotarpiui priklauso ir Antalieptės šventykla. O kai keliaudami taku pavargsite, „Meilės salelė“ akmenimis čiurlianančiame Šavašos upės vingyje suteiks ramybę ir palaimą, antalieptiškio medžio drožėjo Zenono Striškos sukurti ir suręsti originalūs mediniai liepteliai, tilteliai, pavėsinės bei apžvalgos aikštelė tikrai pamalonins jūsų poilsio ir kelionės akimirkas.

 

Muziejaus istorija prasidėjo 1968 m. Tuomet vienas šviesiausių šio krašto žmonių, buvęs Antalieptės hidroelektrinės statytojas, o vėliau Zarasų elektros tinklų rajono vadovas, žinomas kraštotyros entuziastas Algimantas Žilėnas, Antalieptei padovanojo daug surinktų eksponatų. Šį brangų istorinį turtą priglaudė tuometinė Antalieptės vidurinė mokykla. Kraštotyros muziejus plėtėsi, jį papildė vis nauji ir vertingi eksponatai.

Naujai įkurtame visuomeniniame muziejuje eksponuojamos net akmens amžiaus iškasenos, kraštotyrinė medžiaga vaizdžiai pasakoja apie įvairius Antalieptės krašto istorijos etapus, kurie yra labai turtingi ir įdomūs. Visa muziejuje sukaupta medžiaga susisteminta į 23 skyrius: etnografija, istorija, numizmatika ir kitas vertingas temas.

 

Muziejuje priskaičiuojama per 400 eksponatų. Apsilankę šiame muziejuje gali daugiau sužinoti apie kunigą Stanislovą Stakelę: jis buvo ne tik kunigas, bet ir seniūnas, policijos viršininkas, žmogus, kurio pastangomis kitų sprendimais katalikų bažnyčia tapusi pravoslavų cerkve vėl buvo gražinta katalikybę išpažįstantiems tikintiesiems, o parapijai sugrąžintos visos teisės. Kitas šiam Antalieptės kraštui ne mažiau svarbus žmogus – gydytojas Pranas Vaičiulis, garsus buvo ne tik Zarasų rajone, bet ir Rytų Lietuvoje. Nemaža eksponatų dalis byloja apie šio muziejaus pradininko Algimanto Žilėno veiklą ir gyvenimą.

 

2017 m. rugsėjo 16 d. Antalieptėje  atidarytas visuomeninis energetikos muziejus. Prie šio muziejaus atidarymo prisidėjo  VU jaunieji energetikų klubo nariai. (M. Reinio g. 6, Antalieptė, Zarasų r.). Antalieptės krašte energetikos tema ypatingai artima, juk čia dar 1961 m. buvo pastatyta vienintelė kalnų tipo elektrinė Lietuvoje

 

 

Šis kaimas kviečia stebuklingu tiltu per Šventosios upę užrištomis akimis persikelti į XIII a., kai dievai ir deivės dar žeme vaikščiojo ir su žmonėmis taikiai sugyveno. Teatralizuotos ekskursijos Šavašos pažintiniu taku metu mitologinio miško gyventojai supažindins lankytojus su senovės lietuvių religija, tradicijomis ir mitais. Teatralizuota edukacinė programa ,,Senasis lietuvių tikėjimas, dievai, deivės, mitologinės būtybės“ parengta įvairioms amžiaus grupėms ir trunka apie 4 valandas.

 

Žingsniuodami Šavašos pažintiniu taku programos dalyviai patiria iššūkių ir adrenalino, dalyvauja šventinėse apeigose, sutinka ne vieną mitologinę būtybę – Medžiorį ir Kaukutį, kurie lydi kelionėje, patarimus dalijančią deivę Mildą, ragauja nepaprastai gardžių kiškio blynų ir patys tikroje kaimiškoje krosnyje išsikepa lieptainių.

 

 

Ši trasa – unikali. Ją įrengė 11 Europos savanorių tarybos savanorių iš Armėnijos, Bulgarijos, Airijos, Lenkijos ir Latvijos, kuriems padėjo vietiniai skulptoriai. Trasa skirta aplankyti Šventosios ir Šavašos upių sukurtą įspūdingą Antalieptės apylinkių kraštovaizdį, pažinti tradicijas ir kultūrą, kurią puoselėja čia gyvenantys žmonės. Šiltuoju metų laiku šia trasa keliaukite dviračiais, žiemą – slidėmis, o visus metus – pėsčiomis.

 

Viso maršruto ilgis apie 20 km. Keliaudami aplankysite Antalieptę, Šavašos pažintinį taką, įspūdingą Verslavos piliakalnį, pamatysite vienintelę kalnų tipo hidroelektrinę Lietuvoje ir dar daug kitų, ne mažiau įdomių, patrauklių ir paslaptingų vietų. Susitiksite su Antalieptės kaimo bendruomenės šeimininkėmis ir jų padedami išsikepsite tradicinių pasakiško skonio lieptainių. Apsilankę kraštotyros muziejuje iš naujo išmoksite mylėti ir didžiuotis savo gimtine, Lietuva.

 

 

Ne retas jau girdėjo žodžių junginį ,,tautinis paveldas“: tai produktai, kurių gamyba dažniausiai sietina su rankų darbu, tam tikrais įgūdžiais, žiniomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą ar yra atkuriami išlikusių tradicijų pagrindu. „Tautinio paveldo produktai apima labai įvairias sritis. Tai konkrečiai vietovei ar etnografiniam regionui būdingi tradiciniai gaminiai, maisto produktai, gaminami iš vietos išteklių pagal senąsias technologijas, tradicinių veislių augalai ir gyvūnai bei jų produktai, lietuvių tautai būdingi etnokultūriniai renginiai (mugės, kalendorinės apeiginės, šventės),“ – taip tautinio paveldo produktus apibūdina Žemės ūkio ministerijos Tautinio paveldo produktų skyriaus vedėja Rasita Kraujelytė-Noreikienė. Iš tiesų - lietuviški tautinio paveldo produktai yra išskirtinai unikalūs, meniški, turintys vienas seniausių gamybos tradicijų visoje Europoje.

 

Sertifikuoti Zenono aviliai, inkilai ir grėbliai – autentiški, tokie, kokius ne anksčiau kaip prieš 100 metų darė nagingi ir praktiški aukštaičiai. Inkilai paprasti, dažniausiai skaptuojami iš medžio stuobrio, skirtingų dydžių, skirti daugelio rūšių sparnuočiams. Žvelgiant į inkilus pajunti ne tik ryšį su senąja lietuvių kultūra, bet ne sunkiai pastebi savitą menininko raišką ir darnią jo draugystę su  supančia gamta. Avilių gamybos istorija nukelia į senąjį Lietuvos kaimą, jie autentiški ir labai meniškį, jais mėgsta pasipuošti dabar bitininkaujantys senojo amato žinovai. O ar gali stebinti grėblys? Tai, kad nyksta tokie meistrai, kurie senąją patirtimi paremtą žemės ūkio padargą padarytų – jau susimąstyti verčianti tiesa, kurią madai sunkiai priskirsi...

Tvirtinama, kad gimtajam kaimui Madagaskaro pavadinimą sugalvojo Mečislovas Reinys (caro laikais kaimas vadintas Bykovu). Jame yra išlikusi sodyba, kurioje 1884-1953 m. gyveno būsimas arkivyskupas, Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius, Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Mečislovas Reinys. Liudininkai prisimena, kad jo gimtinė buvo gražiai užlaikytas namas, o pačią sodybą sudarė 7 atskiri pastatai. Tada sodyba išsiskyrė gausybe eglių ir liepų.

 

Nepaprasto gerumo žmogus aplinkiniams buvo M. Reinys. Jį pažinoję prisimena, kad garsusis Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas mokėjo net 16 kalbų, buvo paprastas žmogus, vienodai pagarbiai elgęsis su aukšto rango pareigūnais ir paprastais kaimo žmonėmis. Niekada nesipuikavo prieš  kitus savo padėtimi ir niekam negailėjo patarimų ir pamokymų. Visada aplankydavo kaimynus, būtinai ką nors padovanodavo. Jeigu neturėdavo kokio daiktelio, tai nors pinigų duodavo.