Neretai girdime kalbos vartotojus pasakant, kad, na, ar didelė čia klaida – trūksta, tarkime, sakinyje kablelio ar kad padėtas, bet kalbininkai tvirtiną, kad tam tikru atveju nereikalingas. Iš tikrųjų tai tik paprastas skyrybos ženklas, bet, ko gero, dažniausiai vartojamas, nes yra neutralus sakinio dalių ir dėmenų skyrimo ženklas. Kiti skyrybos ženklai vartojami, kai yra papildomų požymių.

 

Taigi keletas pastebėjimų dėl skyrybos. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarime „Dėl lietuvių kalbos skyrybos taisyklių“ (2019 m. lapkričio 7 d. Nr. N-8 (178) apibrėžta: „Šios taisyklės apima būdingiausius skyrybos atvejus ir išdėstytos pagal sakinio sandarą, sakinio dalis ir kitus sintaksinius požymius, skyrimas grindžiamas taip pat pirmiausia sintaksiniais požymiais. Kai sintaksiniai požymiai aiškūs ir semantinis vertinimas vienareikšmis, taisyklė apibrėžiama kaip privalomosios skyrybos, kai galima sintaksinių požymių interpretacija pagal rašančiojo norą pabrėžti ar paryškinti kokius nors prasminius atspalvius, dvejopas arba trejopas skyrimo pasirinkimas rodomas suskliaučiant ženklą. Svarbiausi neskyrimo atvejai teikiami pastabomis“.

 

Pastebėtina, kad kasdienėje kalbos vartosenoje skyrybos klaidų nemažėja, nes daug rašoma, nepaisoma taisyklių, bet neretai pasiteisinama, kad neva yra pakitusi („palengvinta“) skyryba ir galima skirti kaip nori. Tai netiesa. Pavyzdžiui, vienarūšes sakinio dalis, išplėstinį pažyminį po pažymimojo žodžio, šalutinius sakinius ir kita skirti būtina. Yra pasirinkimo atvejų – skirti ar neskirti, bet ir šiais atvejais tyko pavojus suklysti. Pasirinkimo laisvumą gali riboti konkretaus sakinio aplinka, dviprasmybę galintis sukurti sakinio dalių išsidėstymas. Sakiniuose „Knygas, sutvarkęs sąsiuvinius, sudėjau į krūvą ir palikau vėlesniam laikui“ ir „Knygas sutvarkęs, sąsiuvinius sudėjau į krūvą ir palikau vėlesniam laikui“ dalyvinę aplinkybę būtina skirti, kad būtų aiški norima pasakyti mintis, nes reikia parodyti, kas yra sutvarkyta, o kas sudėta į krūvą ir palikta vėlesniam laikui. Čia privalu laikytis bendro principo – skyryba neturi sukelti teksto dviprasmiškumo, neaiškumo. Be to, skyryba turi atitikti bendrą teksto prasmę, autoriaus sumanymą, į kurį skaitančiajam tekstą (redaktoriui) privalu įsigilinti.

 

Kitais atvejais aplinkybes galime skirti arba neskirti, bet viduryje sakinio būtina jas skirti iš abiejų pusių. Pasirinkus skirti išplėstinę dalyvinę, pusdalyvinę ar padalyvinę aplinkybę, privalu ją išskirti iš abiejų pusių – kablelis tik iš vienos pusės (pvz.: Susitarimų iš esmės laikomasi, bet(,) keičiantis vadovui, keičiami ir jo aplinkos žmonės) laikomas klaida. 

 

Parengė vyriausioji kalbos tvarkytoja Birutė Kajutytė.

Rengiant publikaciją naudotasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu (2019 m. lapkričio 7 d. Nr. N-8 (178), šios komisijos patvirtintomis „Privalomosios ir Pasirenkamosios skyrybos taisyklėmis“, Adelės Valeckienės straipsniu „Skyrybos ženklai“ (https://www.vle.lt/straipsnis/skyrybos-zenklai/). „Lietuvių kalbos skyryba. Taisyklės, komentarai, patarimai“ (Parengė Albinas Drukteinis).