BALTAS KAMPAS

Ak, se­niai be­at­vė­rė­me šį ba-a-al­tą kam­pe­lį... Ir ką tai reiš­kia? Ogi tai, kad vi­siems vis la­biau da­ro­si vis­kas „dzin“. Žiur­kės pa­kri­ti­kuo­tie­ji su­len­da į sa­vo ur­vus ir ap­si­me­ta, kad ne­ži­no, ne­ma­tė, ne­skai­tė, ne­krei­pia dė­me­sio, tuo tar­si įro­dy­da­mi, kad tik­rai yra ap­si­lei­dę ir ap­kiau­tę... Gal gi ne taip? Taip, mie­lie­ji, taip. Juk ir to­liau mies­te sto­vi siau­bą ke­lian­tys ap­lū­žę sta­ti­niai, par­ke­liuo­se ir vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė­se „ka­ki­na­mi“ šu­nys, ir to­liau krei­vai da­žo­mos per­ėjos ir sta­to­mi stul­pai... Ap­skri­tai ap­si­lei­di­mo, ne­ūkiš­ku­mo, abe­jin­gu­mo – su kau­pu. To­dėl net ir ma­ža, bet gra­ži smul­kme­nė­lė taip džiu­gi­na mū­sų BALTO KAMPO gy­ven­to­ją Ge­rą­ją Pe­ly­tę:
     - Svei­ki, svei­ki, čia tik­rai aš, BALTO KAMPO gy­ven­to­ja Ge­ro­ji Pe­ly­tė. Se­niai be­si­ma­tė­me, mat ir aš kar­tu su dar­bo ne­tu­rin­čiu mū­sų ūg­te­lė­jusiu jau­ni­mu bu­vau ke­liems me­tams emig­ra­vu­si į už­sie­nį... Su­grį­žau iš­gir­du­si ma­lo­nias kal­bas apie be­si­kei­čian­čius my­li­mus mū­sų Za­ra­sus. Daug kas nu­džiu­gi­no – ly­gūs nau­ji ša­li­gat­viai, Za­ra­so pa­kran­tė­je tie­sia­mas pės­čių­jų ta­kas, sta­to­mas ap­žval­gos ra­tas... Tie­sa, vi­sur ten pur­vy­nas, da­bar gruo­do su­trauk­tas, bet ti­kė­ki­mės – kaž­ka­da bus gra­žu. O kol bus, nu­ta­riau pa­si­džiaug­ti te­gul ir smul­kme­no­mis, bet ma­lo­nio­mis. Štai ap­tvar­ky­tas se­no­sios li­go­ni­nės Vy­tau­to gat­vė­je pa­sta­tas (o at­si­me­na­te, koks lau­žas bu­vo, kiek apie tai ra­šė­me ir fo­to­gra­fa­vo­me?), Juo­zo Gruo­džio gat­vė­je pa­ga­liau pa­so­din­ti me­de­liai (pa­lin­kė­ki­me jiems pri­gy­ti)... Nu­džiu­gi­no net ir nau­ja skel­bi­mų len­ta prie­šais vie­šą pir­tį – to­kia gra­ži, ne­nu­sags­ty­ta su­rū­di­ju­siais smeig­tu­kais, ne­ap­lū­žu­si (o at­si­me­nu ją kaž­ka­da bu­vus kaip stul­pą pa­ka­ruok­liui). Kol ja gro­žė­jau­si, pri­ėjo vai­kai su pla­ka­tais. Jie taip pat džiau­gė­si, jog ga­li leng­vai įbes­ti smeig­tu­kus. Viz­gin­da­ma sa­vo uo­de­gy­tę ly­giu Vy­tau­to gat­vės ša­li­gat­viu nu­ti­pe­nau į mies­to cen­trą... Gra­ži Sė­lių aikš­tė, siū­ruo­ja at­so­din­ti me­de­liai, pui­kiai su­tvar­ky­ta Ba­jo­rų gat­vė, nau­ju sto­gu ir du­ri­mis švie­čia se­na­sis tur­gaus ha­lės pa­sta­tas, pri­tai­ky­tas tur­gi­nin­kų ir pir­kė­jų reik­mėms, tvar­kin­gi laip­tai į „tu­ne­lį“ (prie mies­to se­niū­ni­jos)... Ne ne, už­si­merk­siu (ar­gi ne taip da­ro ra­jo­no ir mies­to va­do­vai) ir šian­dien dar ne­ma­ty­siu nei bai­suok­lio bu­vu­sio res­to­ra­no, nei bjau­riai at­ro­dan­čios skel­bi­mų len­tos prie Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to, nei ap­grauž­tų gim­na­zi­jos laip­tų, nei le­gen­da ta­pu­sio kios­ko Vil­niaus gat­vė­je, nei dar daug ko ki­to, ba­dan­čio akis. Šian­dien no­riu tik džiaug­tis, te­gul smul­kme­no­mis, ir ti­kė­tis, kad at­ei­ty­je jų bus vis dau­giau ir dau­giau...
   Pa­ren­gė Do­ri­na ŠUKYTĖ