Pa­tar­lė sa­ko, kad ne­tu­rė­tu­me spręs­ti apie kny­gą iš jos vir­še­lio. Ta­čiau tu­riu pri­si­pa­žin­ti, šį kar­tą rin­kau­si bū­tent taip – sto­vint bib­lio­te­ko­je ir ap­žiū­ri­nė­jant kny­gų len­ty­nas dė­me­sį iš­kart pa­trau­kė di­de­lė nau­ja kny­ga, ant ku­rios vir­še­lio pa­vaiz­duo­tas trau­ki­nys. Pa­pras­tai gal ir ne­bū­čiau pa­ė­mu­si to­kio po­bū­džio kny­gos skai­ty­mui (na, ne itin do­miuo­si trau­ki­niais), bet ši vi­lio­te vi­lio­jo...

 

Per­skai­čiu­si kny­gą jau­čiau­si lyg ką tik pa­žiū­rė­ju­si ge­rą veiks­mo fil­mą. Il­gai ne­ga­lė­jau at­si­gau­ti, min­tys vis su­ko­si tai apie vie­ną, tai apie ki­tą sky­rių, pa­strai­pą... Skai­tant rai­dės tar­si at­gi­jo, vis­ką ga­li­ma bu­vo kuo pui­kiau­siai įsi­vaiz­duo­ti. Au­to­rius Mi­cha­el Crich­ton iš­sa­miai ap­ra­šė Vik­to­ri­jos lai­kų An­gli­ją, net ma­dą, o juk kny­ga – apie trau­ki­nio api­plė­ši­mą! Ge­nia­lus ir ku­pi­nas ža­ve­sio va­gis Ed­var­das Pir­sas gau­na ke­tu­ris ne­įti­ki­­miau­sio­se vie­to­se pa­slėp­tus rak­tus ir organizuoja pabėgimą iš griež­čiau­siai sau­go­mo ka­lė­ji­mo An­gli­jo­je… Na, bet ką aš čia – ge­riau pa­tys pa­skai­ty­ki­te ir įsi­ti­kin­ki­te, ko­kia tai įdo­mi kny­ga.

 

Anas­ta­si­ja KISELIOVA