Ne vienas žmogus galvoja, kad dredus nešioja tik juodaodžiai, tačiau tai nėra tiesa. Manoma, kad  pirmieji dredus ėmė nešioti azijiečiai ir europiečiai, per sąsiaurį patekę į Šiaurės Ameriką ir ten apsigyvenę. Taip pat XVI a. dredus nešiojo ir Azijos imperatoriai. Iš tiesų kažką panašaus į dredus nešiojo jau urviniai žmonės, ir tai visai nebuvo mada – jie tiesiog nesišukuodavo.
Šiais laikais dredus gali nešioti kas tik nori nepriklausomai nuo rasės. O juos susivelti galima daugelyje didesniųjų miestų grožio salonų.
Taip padarė ir zarasietis keturiolikmetis Lukas KAZLAUSKAS:
- Kartą pamatęs jaunuolį su dredais pamaniau, kad ir aš tokių noriu. Man patiko ir tai, kad ši šukuosena nereikalauja specialios priežiūros, nereikia daug rūpintis, tik kartais privelti ir, žinoma, plauti. Sako, kad po vėlimo dredus dar reikėtų palaikyti ir neplauti apie tris mėnesius. Yra žmonių, kurie taip daro ir apskritai plauna kas tris mėnesius, tačiau aš ir po vėlimo, ir reguliariai plaunu kas mėnesį.
Iš tiesų nėra taip nehigieniška, kaip daugelis galvoja: plaukai nesiriebaluoja, net tampa storesni bei stipresni, galvos neniežti. Jau metus nešioju dredus ir esu visai patenkintas, tiesa, kartais gaila, kad nebegaliu pasistatyti „spyglių“. Aplinkinių reakcija nėra maloni, kelis kartus esu ir „į dantis“ gavęs, be to, daugelis vos dešimtį metrų nuėję ima apkalbinėti. Manau, kad jiems tokios šukuosenos tiesiog nėra įprastos, o tai, kas neįprasta, juk dažną erzina. Žinoma, yra ir tokių, kuriems labai patinka ir smalsu. Kartą krikštatėvis jau buvo beveik prikalbinęs mane nusiskųsti, bet draugė perkalbėjo...
Jokių dredų ir skiauterių – tik gražūs ilgi ir švarūs plaukai – tokia 26erių Jevgenijus GORNEC nuostata. Plaukus jis pradėjo auginti jau nuo 14 metų.
- Kodėl auginu? Dėl savęs. Tikrai neturiu jokių favoritų ir nenoriu pamėgdžioti tų žmonių, kurie yra įžymūs muzikos ar kino pasaulyje. Man tiesiog patinka auginti plaukus, o aš darau būtent tai, kas man  patinka. Esu plaukus ir dažęs, o devyniolikos metų buvau nusiskutęs, bet trumpi plaukai man visai netinka ir nepatinka, tad vėl užsiauginau. Būdamas maždaug dvidešimties išsiskutau šonus ir iki dabar esu su tokia šukuosena. Ypatingos priežiūros ji nereikalauja, kaip ir kiekvienas žmogus plaunu plaukus šampūnu du kartus per savaitę. Draugai ir artimieji priima mane normaliai, nes tikriausiai jau yra įpratę. Na, o  aplinkiniai reaguoja įvairiai,  kaip kam priimtina: vienus šokiruoja, kiti  beveik nekreipia dėmesio. Tačiau man tai niekada nerūpėjo, nerūpi ir nerūpės. Su tokia šukuosena žadu būti iki grabo lentos.
Marius GOLUBICKIS (19 metų) per savo dar gana neilgą amžių išbandė daugybę šukuosenų.
- Viskas prasidėjo dar devintoje klasėje, prieš ketverius metus. Pamatęs klipą internete apie „emo“ subkultūrą, sugalvojau plaukus nusidažyti juodai, – pasakojo Marius. – Tokia šukuosena tuomet dar nebuvo populiari. Be to, ėmiau suprasti, jog šukuosena nėra tik išvaizdos detalė – tai tavo gyvenimo būdas, nes jeigu tu pasirenki tokią šukuoseną, tu šiaip ar taip jau priklausai tai subkultūrai. Bent jau  tokia yra mano nuomonė. Ką gi, iš pradžių buvo įdomu, tačiau netrukus daugiau pasidomėjau ir supratau, jog „emo“ gyvenimo būdas ne man... 
Vėliau Marius susidomėjo pankais ir pasidarė... oranžinę skiauterę. „Tapau panku,  įstojau kaip ir į savotišką organizaciją, nes pamatęs mieste kitą panką gali prieiti, paspausti ranką, paklausti, kaip pasistato skiauterę, žodžiu, tampi savas. Po kiek laiko užsimaniau žalios skiauterės ir tada man buvo pastatyta gražiausia skiauterė, kokią tik turėjau. Susilaukiau daug dėmesio,  buvo keista, bet jaučiausi šauniai, tarsi kažką ypatingo nuveikęs“, – pasakojo Marius.
Ne kartą ta skiauterė buvo visaip keliama, dažoma, bet vėliau, sako, ši šukuosena jam ėmusi trukdyti, tad ėmęs ir nusiskutęs. Ir pats vos neapsiverkęs – taip gaila buvo. Bet pakaušio pusėje likęs kuodelis, kurį vėliau vaikinas suvėlė į dredus. Paskui vėl buvo skiauterė, vėl dredai, vėl kiti „eksperimentai“...
- Man pikta, kai žmonės darosi įvairiausias šukuosenas dėl mados. Manau, jei pasidarai šukuoseną, turi ja gyventi, tai yra tavo atributas, tu šiaip ar taip jau priklausai kažkokiai subkultūrai, nebent tu koks apsimetėlis, – mano Marius. – Man, kaip žodžio žmogui, nieko negali būti baisiau. Tai kaip išdavystė, kaip koks kitatautis vaikščiotų lietuvių tautiniais drabužiais, o propaguotų, sakykim, budizmą... Beje, visoms šitoms permainoms atlaikyti  reikėjo daug drąsos, nes pačioje pradžioje dauguma, ypač vyresniųjų, pradėdavo pravardžiuoti, tyčiotis, o tam spaudimui atlaikyti reikia daug jėgų. Bet dabar jau niekas nebesikabinėja, gal apsiprato, o gal  ir atsibodo.
Tadas SURVILA (20 m.) apie savąją šukuoseną sako taip:
- Nešioju tokią, nes man taip patogu. Aš pats esu tolerantiškas, kitų šukuosenos manęs nešokiruoja, todėl ir manosios draugai nekritikuoja. Ilgų plaukų nenorėčiau – visų pirma, jie man nė netiktų, o visų antra – reikalauja daug priežiūros, aš tingėčiau tiek daug rūpintis. Labiau patiktų mongoliška šukuosena – kuomet galva plika, o tik nugaroje palikta viena ilga kasa.
Prieš kelis metus turėjau skiauterę – buvo labai šaunu, bet turėjau ją nusikirpti... iš pagarbos tėvams. Vis dėlto Zarasuose yra daug piktų ir netolerantiškų žmonių, o tėvams būdavo labai neramu vakarais mane išleisti į miestą su tokia šukuosena, juolab man tada buvo tik 16 metų. Ką gi, nusiskutau, tik nugaroje palikau sruogelę – taip ji ir liko... O barzda – mano aksesuaras, kuris man patinka. Ateityje ketinu užsiauginti ilgą barzdą ir susipinti iš jos dvi kasytes. Galbūt tai nebus labai priimtina visuomenei, bet darysiu taip, kaip man patinka.
 
Džiugu, kad yra tokių drąsių, nestokojančių idėjų ir nebijančių aplinkinių kritikos žmonių. Pripažinkime, kad visada įdomu į tokį žmogų pasižiūrėti, o juolab susipažinti. 
Kalbino ir puslapį parengė Eimantė PETRAUSKAITĖ, Dorina ŠUKYTĖ, Egidijus PETRAUSKAS.