Labiausiai vertinu... vaikystę. Būdami maži dar nevaržome savęs susigalvotomis ar gyvenimo padiktuotomis taisyklėmis: sakome, ką matome ir manome, nemokame slėpti jausmų – verkiame, kai liūdna, juokiamės, kai smagu... Ir pykstame nesislapstydami, atvirai, ir mylime, ir neapkenčiame...
Subrendę jau pradedame elgtis nenatūraliai, tampame dviveidžiais. Nors patys galime rinktis, kokiais norime būti, aplinkybės verčia vaidinti gyvenimo teatrą ir „scenoje“ pasirodyti taip, kaip nori kiti. Nors patys tuo bjaurimės...
Stengiamės pritapti visur: draugų rate, mokykloje, darbe. Tikriausiai užduodate sau klausimą: kodėl? Atsakymas labai paprastas – nuo to priklauso tolimesnė gyvenimo gerovė. Juk baisu išsiskirti iš minios ir pradėti ginčytis, nes būsi palaikytas nepatikimu ir pavojingu visuomenei.
Nesakau, kad visiems, visur ir visada reikia rodyti savo tikruosius, galbūt nemalonius, veidus, tačiau nereikia pataikauti kitų nuomonei ir elgtis taip, kaip nori tavo draugas, nors tau tai ir nepatinka. Turėkime valios būti savimi ir nepasiduoti neigiamai įtakai, kuri, kaip neretai patys puikiai tai suvokiame, mums gero neatneš.
EIMANTĖ