– Kažkokio vieno ivykio negaleciau išskirti – visi buvo malonus. O labiausiai istrigo akimirka, kuomet išdrisome atvirai papasakoti, kas darosi mokyklose, kokia atmosfera susiformavusi. Užkabinome skaudu nerva. Sulaukeme daug kritikos, neva, geras paukštis savo lizdo neteršia... Džiaugiuosi, kad anuomet užteko drasos kalbeti viešai.

Sunkiausia man buvo dirbti komandoje. Esu savarankiška ir paprastai geriausiai man sekasi dirbti vienai. O bunant redaktore reikedavo itikinti kitus imtis kokios nors temos, skatinti rašyti, priversti neveluoti... Dažnai atrodydavo, kad pati parašyciau daug greiciau ir geriau. Bet juk negalima iš kitu atimti galimybes mokytis, klysti. Sunku buvo priimti tai, kad ne visi tokie atsakingi, nerimtai žiuri i savo darba...

Be jokios abejones, ši patirtis buvo naudinga! Stojamojo egzamino i žurnalistikos studijas metu vertinimo komisija net žagtelejo, pamaciusi šusni „Tu – ne vienas“ laikraštuku. Lietuvoje daugiau nera tokio rajono laikrašcio kaip „Zarasu kraštas“, kuris sudarytu salygas jaunimui tureti savo laikraštuka, tiek metu reguliariai leidžiama, jaunimo rengiama jaunimui. Bet kokia patirtis yra naudinga, jei sugebi pasidaryti išvadas ir ko nors iš to išmokti. 

Jei vel tapciau redaktore, nekeisciau nieko. Kai prisimenu save tuo metu, iš dabartines perspektyvos atrodau labai protinga, atsakinga, drasi... O dabar vis dažniau pagaunu save abejojancia, svarstancia...

Laikrašteli skaitau ir dabar, gal tik nepavyksta perskaityti kiekvieno numerio. Noreciau dabartines redakcijos nariams palinketi drasos kalbeti apie tai, kas jaunam žmogui iš tikruju yra svarbu. Juk tai nera mokyklinis burelis, kuriame turite „atsiskaityti“. Tai vieta, kuria galite išnaudoti savo mintims reikšti ir buti išgirsti, vieta, kur galite labai daug ko išmokti, tik reikia moketi pasiimti tai, kas siuloma.

Vilmantas ŽILINSKAS: 

– Iš maloniausiu ivykiu visu pirmiausia išskirciau savasias kaip redakcijos naujoko krikštynas, kurios vyko Zarasu kulturos centre, nes laikraštelis minejo savo susikurimo penkmeti. Isimine ir 2007 metai, kai iš Virginijos, buvusios redaktores, „vaira“ pereminejau aš. Tu metu gruodi vyko nominaciju vakaras, o musu organizacija buvo išrinkta Geriausia metu organizacija. Kuriam eiti atsiimti apdovanojimo – naujajam ar senajam redaktoriui?  Pasižiurejom vienas i kita, ji isikibo man i paranke ir mes nuejom kartu... Iki šiol prisimenu toki keista ir toki malonu bei šviesu jausma... O redaktoriaujant sunkiausia buvo tai, kad tu esi lyg ir bendraamžis, bet tuo paciu turi buti kažkoks autoritetas kitiems. Nelengva budavo atrasti ir kaskart nauju temu. Taciau bet kuris sunkumas duodavo ir naudingos patirties, nauju igudžiu. Butent buvimas redaktoriumi mane išmoke vadovavimo igudžiu, punktualumo, dalykiškumo.

Jei vel tapciau redaktoriumi, stengciausi populiarinti laikrašti mokyklose, rajone, galbut daryti dalijimo akcijas. Užsiimciau ne paciu turiniu, nes jis visalaik budavo kokybiškas, bet laikraštuko populiarinimu. 

Redaktorei noreciau visu pirma palinketi ryžto sakyti savo idejas, vadovauti, kažka keisti. O konsultantei Danutei reiškiu milžiniška pagarba už jos pastangas, už kantrybe tiek metu dirbant su jaunimu, juk visus reikia sukoordinuoti, sutramdyti, sudominti, pamokyti, ištaisyti – visa tai sukurti iš tiesu yra menas. Linkiu jai stiprybes ir toliau bei kartas nuo karto neužmiršti jaunimeliui taip lengvai „paspardyti i užpakali“, kadangi jis gali, tik kartais tingi.

Irma PETRAŠIUNAITE: 

– Visas „Tu – ne vienas“ redakcijoje buvimo laikas yra kaip vienas didelis geras ivykis ir labai puiki patirtis. Na, o jei visgi reiketu ivardyti geriausia, tai butu pats pirmas kartas, kai atejau i redakcija – viskas buvo nauja, idomu ir labai visko norejosi... 

Bunant redaktore man sunkiausia buvo „persilaužti“, tiksliau – tiesiog reikejo išeit iš savo komforto zonos. Reikejo ir susirinkimus vesti, ir jiems pasirengti... Ne visko noredavosi, gal todel ne viskas ir pavykdavo. Net gaila, kad tada galejau padaryti tiek daug, o nepadariau... Dabar galvoju: jei vel tapciau redaktore, tikrai buciau iniciatyvesne.

 Redakcijoje igyta patirtis, be abejo, labai praverte ir pravercia, ypac kai universitete reikia rašyti ivairius darbus. Be to, dirbdama redaktore igijau organizaciniu igudžiu.

Ir šiandien paskaitai internetini „Tu – ne vienas“ varianta. Ta grupe, kuri dabar dirba, yra naujo vejo inešusi, tad manau, kad laikraštukas jau savaime po truputi keiciamas. 

Visam Zarasu jaunimui noreciau palinketi vertinti šia galimybe tureti savo laikrašteli, reikšti jame mintis, dirbti laikraštelio redakcijoje, nes ši patirtis yra beprotiškai gera. Dar palinkeciau moketi visa tai išnaudoti pilnai bei, žinoma, kurybingumo ir kartu maloniai praleisti laika.

Eimante PETRAUSKAITE : 

– Ir tada, kada buvau redakcines kolegijos nare, ir tada, kada tapau redaktore, patirta tiek šauniu akimirku, kurias net ir išvardyti sunku. Ypac isimine viena (nors ir ne pati smagiausia): regis, tai buvo „Tu – ne vienas“ jubiliejinis, dešimtasis, gimtadienis. Kalbant apie gimtadienius, tai kiekvienas ju buvo (ir dar bus) smagus ir kitoks. Smagus buvo ir šis, tik... lyg ir su netikrumo priemaiša... (Butent tada išejo burys abiturientu, likusios jegos buvo labai jau menkos... Kilo mintys apie laikraštelio uždaryma... Taciau Eimante užsispyre, surinko šaunia nauja redakcija, ir besustojantis „traukinukas“ eme riedeti toliau, o už jo „vairo“ stojo pati Eimante. – RED.)

Ypac sunkiu aplinkybiu bunant redaktore nebuvo, atrodo, kad visas kolektyvas pakankamai nuoširdžiai dirbo ir mylejo laikraštuka. Žinoma, neapsieidavome be velavimo, vienas kitas atmestinai atlikdavo savo darba, ir Danute mus pabardavo, bet, manau, kad visa tai buvo mums tik i nauda. Išmokau, kad reikia pagalvoti, ka galima sakyti ir ko ne, supratau, kad pasakyta žodi dažnai užmirštame, o išspausdintas dar ilgai lieka atmintyje. Kad ir kaip bebutu, visi nesklandumai dažniausiai atnešdavo tik naudos, vienaip ar kitaip pozityvios patirties. 

Ka keisciau? Per tuos metus pastebejau, kad redakcijai reikia  lešu: konkursams rengti, pakeliauti, šiaip kartu pabuti... Manau, reiketu pradeti bandyti rašyt projektus, visur dalyvauti. Ne tik del lešu, bet ir del akiracio pletimo. Manau, kad toks organizacines veiklos trukumas buvo didelis mano vadovavimo minusas.

Laikrašti, žinoma, skaitau ir dabar. Nors praejo dar visai mažai laiko, kuomet dirba, galima sakyti, visiškai šviežias kolektyvas, idomu pasižiureti, kaip jie pateikia savo mintis ir kaip skinasi kelia iki „didžiuju skilciu“, nes mes tikriausiai visi pradejome nuo skyrelio „Iš moksleivio dienorašcio“.  Kažka siulyti ar patarti nelabai norisi, manau, kad naujas kolektyvas tikrai sugalvos geru ideju ir tai bus ju nuopelnas. Visiems nariams noriu palinketi, kad pamiltu ši laikraštuka, tuomet neatrodys sunku ar nemalonu kažka daryti. „Tu – ne vienas“ kolektyvas ir laikraštuko Mama Danute visada laukia nauju kurybingu nariu, tad ateikite,  kurkite ir pletokite laikraštuka taip, kaip jums atrodo teisinga. Dabartiniam kolektyvui noriu palinketi – nebijokite jokiu kliuciu, nes viskas yra iveikiama, jei tik turite tam ryžto. Kiekvienas esate svarbi  kolektyvo dalis – neužmirškite to.

Vilija BUCENKAITE:

– Kai mane išrinko redaktore, apsidžiaugiau, nors ir neplanavau ja tapti. Dabar, nors dar neturiu tiek daug patirties, kaip kiti buve redaktoriai, suprantu, jog tai nera toks jau lengvas darbas kaip atrode iš pat pradžiu. Man sunkiausia – kasmenesinis „Redaktores ŽODŽIO“ rašymas – gerai, kai aplanko ikvepimas ir ranka pati rašo, taciau taip buna ne visada. Tuomet tenka ilgai galvoti, kamuotis, kol pagaliau kas nors šauna i galva... Manau, tai yra atsakingiausia užduotis, nes laikrašcio skaitytojai iškart „mato“, kas esi ir apie ka galvoji. Taip pat buna sunku, kai kartais kolektyvo nariai sedi ir laukia, ka pasiulysi, o tu ir pati neturi ko pasiulyti... Visgi buti redaktore – pirmiausia yra didele atsakomybe, juk butent aš tureciau buti laikraštelio „vairininkas“. Mokausi juo buti. Tai garbingos pareigos, bet ta garbe reikia užsitarnauti paciai. Gal dar ne viskas sekasi... Nežinau, ka daryciau be musu konsultantes Danutes, ji tikra gelbetoja, todel noreciau jai padekoti už visas pastabas ir patarimus, kuriu ji mums negaili, už tai, kad musu laikraštelis gyvuoja ir, tikiu, gyvuos dar ilgai. O savo kolektyvui noreciau palinketi to paties, ko linkeciau ir sau, – kurybinio ikvepimo, vieniems kitu supratimo ir didelio palaikymo!

„Tu – ne vienas“ redaktorius kalbino Milda KOLESNIKOVAITE.