Žinoma, kaip visada, stengiantis padaryti darbą skubiai ir per prievartą, į galvą niekaip negaliu „prisišaukti“ jokių protingų minčių, nors anksčiau tų minčių, sumanymų, idėjų zujo visas spiečius. Paprasčiausiai niekas nevyksta, tiesiog sėdžiu kaip užhipnotizuotas ir žiūriu į ekraną. Ir vienintelė mintis, kuri šauna į galvą, – na, kodėl gi aš to nepadariau anksčiau, nors turėjau tiek daug laiko, juk ne kartą nieko svarbaus neveikdamas sėdėjau prie kompiuterio, juk galėjau, galėjau, galėjau... Bet ne, vis tiek reikėjo laukti paskutinės dienos...

Ir taip, beje, ne tik rengiant medžiagą laikraštėliui, bet atliekant ir kitus darbus – vis rytoj ir rytoj, kol tas rytojus tampa... šiandiena.

Gal laikas pagaliau kažką keisti? Keisti požiūrį? Ar gyvenimo būdą? Juk pirmiausia man pačiam būtų žymiai lengviau, jei nebereikėtų kasdien nervintis, kad numatytam darbui liko vis mažiau ir mažiau laiko.

Viskas! Nuo šiandien pasikeisiu, čia buvo paskutinis kartas! Tikrai keisiu gyvenimo būdą, būsiu kitas žmogus!

Galų gale baigiu rašyti straipsnį, išsiunčiu ir...

Ir pamirštu, ką galvojau...

Egidijus PETRAUSKAS