DORINA: „Mokytojų dieną aš dirbau „Santarvės“ pradinėje mokykloje – mokiau pirmokėlius. Iš pradžių maniau, jog bus be galo sudėtinga, kadangi jie tokie maži, kai kurie dar nė visų raidžių nepažįsta! Baiminausi – ką man reikės su jais veikti, tad į mokyklą keliavau beprotiškai jaudindamasi. O čia žiūriu – klasėje sėdi tik 5 mokiniai, nes mokytoja leido vaikams iš kaimo nevažiuoti, juk pamokos vyks neilgai... Ką gi, užsiimti vis tiek kažkuo reikia. Pažaidėme žaidimų, vėliau surengėme varžytuves, piešėme, lipdėme iš plastilino... Labiausiai nustebino patys vaikai – jie visi tokie skirtingi, tikros mažos individualybės – nieko nekopijuoja, neapsimetinėja! Mintyse juos vadinau „nesugadintomis asmenybėmis“. Suaugusieji, kaip rašė Antuanas de Sent Egziuperi „Mažajame prince“, dažnai užsideda protingų, piktų, atsakingų žmonių kaukes, o tiems pirmokėliams nereikia jokių kaukių, jie tiesiog būna savimi. Labai norėtųsi, kad ateityje aplinka nepadarytų jiems neigiamos įtakos ir jie neišmoktų veidmainiauti, nesuvienodėtų, nevirstų pilka žmonių mase“.
Taip pat „Santarvės“ pradinėje mokykloje dirbusi EGLĖ sakė: „Kai buvau maža mokinukė, apie Mokytojų dieną pedagogus pavaduojančius mokinius pagalvodavau: „Štai, jie šiandien bus mūsų mokytojai, kokie jie dideli ir gražūs...“ O dabar jau ir aš didelė, pati mažiukus mokau... Vos įėjus į mokyklą pajutome džiugią atmosferą, vaikai mandagiai sveikinosi, tad pasijutom kaip tikros mokytojos – keistas jausmas... Nors daugiau pati išmokau iš savo ketvirtokų, o ne jie iš manęs. Susipažįstant vaikai vaidino savo svajonių profesiją – sužinojau, kuo jie nori tapti užaugę. Jau net ketvirtokai žino, kuo nori būti ir ką dirbti, tad susigėdau, kad aš pati to nežinau iki šiol...“
Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos istorijos mokytoją pavadavusi GEDMINTĖ sakė, kad ši diena dar ilgai išliks jos atmintyje: „Visus dvylika metų mes kankinome mokytojus, o šią dieną galėjome atsidurti jų kailyje ir paragauti to „malonumo“. Iš tiesų tądien nebuvo labai sunku, nes ir aš, „mokytoja“, ir mano „mokiniai“ tai priėmėme kaip pramogą. Visgi kiekvienoje klasėje atsirado triukšmadarių ar labai mėgstančių pakalbėti, kurie apskritai gadino nuotaiką. Supratau, kaip mokytojams būna sunku su tokiais susitvarkyti, kai net neįmanoma su jais susikalbėti. Be to, supratau, kad mokytojai daugiau dėmesio skiria tiems, kurie nuolat pasisako, nei tiems, kurie dažniausiai tyli“.
O šiuos įspūdžius baigiame MARTYNO, atlikusio mokyklos direktoriaus pareigas, žodžiais: „Turbūt kiekvienam mokiniui, kaip, žinoma, ir man, yra smagu ir miela matyti besišypsantį, linksmos nuotaikos mokytoją. Prisimindamas šią Mokytojo dieną, prisiminsiu ir kone kiekvienos mokytojos tą dieną žydėjusią šypseną“.
Savo įspūdžius iš „mokytojavimo praktikos“ pasakojo Dorina ŠUKYTĖ, Eglė SADAUSKAITĖ ir Gedmintė DIMITREVIČIŪTĖ, parengė vaidas EITMINAVIČIUS ir Eimantė PETRAUSKAITĖ.