Man pa­va­sa­ris šiuo me­tu ma­žai ką reiš­kia. Vien leng­ves­nį ke­lią iki mo­kyk­los, na, gal dar dar­bą dar­že. Bet juk šis pa­va­sa­ris taip grei­tai pra­eis... Vis­kas pra­ei­na per­ne­lyg grei­tai... (iš­sky­rus pa­mo­kas).

 

Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­si­da­rė ne­be­įma­no­ma ra­miai gy­ven­ti, kur tik pa­žvelg­si – smur­tas, va­gys­tės, pe­do­fi­li­ja. Te­le­vi­zi­ja, ži­niask­lai­da – vi­si lyg iš­ėję iš pro­to! Leis­kit žmo­nėms nors die­ną ra­miai pa­gy­ven­ti ne­pa­ma­čius prieš akis už­ra­šų, pil­nų pa­gie­žos, kaž­ko, ką vi­si ir taip su­vo­kia, bet nie­ko ne­ga­li pa­da­ry­ti.

 

Pa­ste­bė­jau, kad pra­dė­jau bėg­ti nuo blo­gų nau­jie­nų, nuo žmo­nių, ku­rie ke­lia skaus­min­gus pri­si­mi­ni­mus, nuo bet ko­kios at­sa­ko­my­bės. Juk daug leng­viau su­lai­ky­ti emo­ci­jas, už­si­dė­ti links­mu­mo kau­kę ir šyp­san­tis pa­reikš­ti: „Juk nė­ra ši­taip blo­gai“. Bai­siau­sia, kad tik taip įma­no­ma ką nors pa­keis­ti, tik šyp­san­tis pa­čiam ga­li­ma su­kel­ti šyp­se­ną ki­tam. Ga­lų ga­le imi keis­tis, links­mu­mo kau­kė pri­gy­ja ir su­ge­bi ig­no­ruo­ti da­ly­kus, ku­rie ta­ve liū­di­na. Bent man taip iš­ei­na.

 

Vis dėl­to ti­kiuo­si, kad jau grei­tai ga­lė­siu iš tik­rų­jų džiaug­tis ge­rais da­ly­kais. Gal, kai mū­sų Lie­tu­vė­lę baigs krės­ti skan­da­lai ir žmo­nių lū­pos nu­stos kar­to­ti tą ne­lem­tą žo­dį „kri­zė“... Gal ta­da iš tie­sų su­ge­bė­siu džiaug­tis pa­va­sa­riu.

 

ANASTASIJA