Senokai ten bebuvusiai atmintyje liko tvarkinga pakrantė, smėlyje žaidžiantys vaikai, žalioje pievutėje ant užtiesalų susėdusios ir besišnekučiuojančios mamos ir močiutės. Juk Griežto ežeras yra arčiausiai mikrorajono, kuriame ir gyvena daugiausia jaunų šeimų su mažais vaikais. Maniau, tai bus puiki vieta pailsėti ir man kartu su mažaisiais žiurkiūkščiais, tad pakylėta žygiavau nuo kalno į pliažą ir, o visos šventosios žiurkės!, negalėjau patikėti savo akimis. Nėra nei tvarkingo pliažo, nei smėlyje žaidžiančių vaikų (nes smėlio ten irgi nėra ir, kaip matyti, jau seniai, nes ta vieta jau ir žole užžėlusi), nei ramiai besišnekučiuojančių močiučių. Nenuostabu – aplink pilna „bambalių“ nuo alaus, butelių nuo alkoholio, visokiausiu šiukšlių, medžių šakų, už kelių žingsnių – rekordinio vešlumo dilgėlės, o pakrantėje sėdi gerokai įkaušę vyrukai... Tuoj pat apglėbiau savo mažus žiurkiukus ir sparčiu žingsniu nešdinausi iš tos vietos...

Susigadinau nuotaiką kaip retai kada. O ir mano žiurkiukai vis dar neatsigauna po juos išgąsdinusių girtų vyrų keiksmų...

Nejaugi taip sunku bent kiek sutvarkyti „pliažą“, esantį šalia mikrorajono, kurio gyventojai nori maudytis arčiau namų, o ne temptis su mažais vaikais per visą miestą iki Zaraso ežero Didžiosios salos. Nejaugi tiek daug kainuoja atvežti sunkvežimį smėliuko, juolab kad privažiavimas puikus. Nejaugi taip sunku policininkams bent retkarčiais čia užmesti akį ir nutraukti tą girtuokliavimą paežerėje?

Nejaugi taip sunku?.. Ar užsiėmus milijoniniais „ambicingais“ projektais, neva pritrauksiančiais svečius iš didmiesčių ir net užsienio, Zarasuose vietoj septynių ežerų regimas tik vienas, o eilinių Zarasų gyventojų norai jau niekam nerūpi?

Žiurkės nusiskundimą parengė Monika ČEPUKAITĖ.