Tačiau nespėjau gerai apskrusti nė vieno šonelio, kai pro šalį skuosdama mano gentainė patarė man dingti iš čia, jei nenoriu susilaukti nemalonumų. Net žagtelėjau iš nuostabos! Kokių dar nemalonumų? Pasirodo, čia privati žemė esanti, taigi jei nenori būti aprėktas (ir dar blogiau), nedrįsk ne tik stovėti netoli tos tvoros, bet ir į ežerą įbristi...

Nemėgstu pyktis, todėl tąkart pasišalinau. Tačiau sumaniau pasidomėti, kodėl negaliu šioje vietoje ilsėtis prie ežero, kuris priklauso mums visiems. Be to, buvau girdėjusi, kad 5 metrai ežero pakrantės yra vieša valda. Taigi perskaičiusi ne vieną straipsnį suradau, kad nuo ežero turi būti „5 arba 10 metrų vandens apsauginė juosta ir bet kuris Lietuvos pilietis turi teisę joje būti“. Betgi ten nuo tvoros iki ežero nė pusės tiek nėra?! Dar labiau susidomėjusi nutipenau į biblioteką ir ten paskaičiau Žemės įstatymą, kurio 25 straipsnyje nurodoma, kad „žemės savininkas bei kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinių vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis“. Tad norėčiau sužinoti, kodėl Zarasuose poilsiautojai negali ilsėtis šalia tos vilos, įsikūrusios prie Zaraso ežero netoli Didžiosios salos? Nejaugi šeimininkai gali nepaklusti įstatymams? Ir kodėl tiems ponams tai leidžiama?  

JUODO KAMPO gyventoja Piktoji Žiurkė

Šiuo paežerės takeliu praeiti neaprėktam retai kam pasiseka...

Anastasijos KISELIOVOS nuotr.