- Kodėl nusprendėte pasivadinti „Baltomis varnomis“?

- Mes grojame labai įvairius stilius. Galvojome pasivadinti kaip nors angliškai, tačiau Mildai tai nepatiko, girdi, esame lietuvės, o angliškų pavadinimų ir taip jau labai daug. Ką gi, ji teisi. Na, o balta varna simbolizuoja iš kitų išsiskiriantį ne tik paukštį, bet ir žmogų, dar lyg ir truputį pasimetusį, nežinantį, ko nori. „Kampu“ tąkart buvome pasivadinusios labai skubotai, o juk tokia grupė jau yra, ir šiaip pavadinimas pakankamai vyriškas. Taip ir tapome „Baltomis varnomis“. Dabar visi akcentuoja mūsų plaukų spalvą: sesutės šviesiaplaukės, o Raminta ne... Norime patikinti, kad pavadinimo idėja ne tiesioginė, o perkeltinė.

- Kas paskatino susiburti į grupę?

- Na, iniciatorė buvo Raminta. Vos tik pamačiusi skelbimą apie konkursą „Kuriame Lietuvai 2011“ paragino mudvi su sese kartu groti. Žinoma, jai teko šiek tiek paspardyti mums užpakalius, kad pasiryžtume.

- Kokio stiliaus muziką mėgstate? Kokį grojate?

- Raminta mėgo stipresnių žanrų muziką, o mes – labiau folklorinę. Tačiau po to, kai pradėjome kartu groti, viskas kiek apsivertė: Ramintai pradėjo patikti folklorinė muzika, o mums – sunkesnė. Tačiau vis vien labai sunku susiderinti, ką norime groti. Kol suradome kūrinį, kuris mums visoms patiktų, kad galėtume pagroti konkurse, praėjo daug laiko. Dabar jau lengviau, radome tą aukso viduriuką, nes pripratome viena prie kitos, todėl lengviau surasti kompromisą.

- Kokia aplinkinių, draugų reakcija?

- Nebuvo taip, kad vienu rankos mostu grupė ėmė ir atsirado. Viskas vyko laikui bėgant, ir anksčiau kartu padainuodavome. Rimčiau viskas prasidėjo jau po konkurso. Be to, net laimėjus mūsų niekas ypatingai nesveikino, sako, kad nebuvo čia ko laimėti.

- Papasakokite, kaip sekėsi rengtis konkursui „Kuriame Lietuvai 2011“, kokie įspūdžiai?

- Buvo pakankamai sunku, nes kiti dalyviai buvo „kolegos“ iš „Mindraujos“. Iš tiesų, nors geriau laimėti nei pralaimėti, tačiau labai norėjosi, kad paskelbtų lygiąsias... Tikriausiai nugalėjome dėl to, kad pasirinkome kiek linksmesnes dainas, nors konkurentų dainos irgi buvo labai gražios. O kalbant apie laimėtą prizą – galimybę įrašyti dainą Visagine – tai buvo gera nauja patirtis. Ir Zarasuose norėtųsi bent mažos, nebūtinai profesionalios įrašų studijos – Visagine brangu, o Zarasų kultūros centre pakankamai sudėtinga, nes sunku rasti žmonių, kurie pagelbėtų.

- Kokie grupės ateities planai?

- Nežinome, kaip viskas bus, nes pernelyg greitai viskas vyksta. Raminta siūlo dalyvauti konkurse „Lietuvos talentai“, bet nieko nedarome, kol nesame užtikrintos, jog viską padarysime gerai. Visai nesinori apsigėdinti prieš visą Lietuvą. Nors, žinoma, ir ten būna negabių, bet geriau, tinkamiau parengtų... Na, bent jau dabar nieko nereikia ieškoti, kur, kada pagroti ar pasirodyti. Kas tik nori, tas mus visada suranda ir paprašo pagroti. Tapome grupe... pagal užsakymą. Reikėjo – pagrojome poezijos vakare, reikėjo – padėjome breikeriams parengti pasirodymą... Be to, sunku kur nors ir dalyvauti, nes nėra tokio stiliaus, kad galėtume save įrėminti. Tiesiog plaukiame pasroviui ir stengiamės priimti kiekvieną iššūkį.

- Kokius tikslus esate užsibrėžusios? Ar siesite savo gyvenimą su muzika?

- Bandysime, nes nelabai tinkame tiksliesiems ar apskritai mokslams, labiau traukia ir, žinoma, geriau sekasi menai, o ypač muzika. Tačiau su Zarasų lygio muzikiniu išsilavinimu gali būti sunku, juk net muzikos istorijos nebaigėme. Kartais pasvajojame, kaip visos įstosime į vieną koledžą ir apsigyvensime tame pačiame „barako“ kambaryje... Tiesiog žiūrėsime, kaip susiklostys. O dabar stengsimės kuo daugiau visur dalyvauti ir tobulėti. Taip pat ir kitiems, kurie nori groti, sakome: svarbiausia – nesėdėti ir nelaukti, o visur patiems veržtis, tada ir būsite pastebėti.

- Ačiū už pokalbį ir sėkmės.

Kalbino Eimantė PETRAUSKAITĖ.