zarasai.lt

Zarasų švietimo pagalbos tarnybos salėje rugsėjo 24 dienos popietę vyko spalvingos parodos „Spalvotas jausmas“ atidarymas. Čia savo tapybos darbus eksponavo Zarasų Fausto Latėno meno mokyklos mokinė Akvilė Žiliukaitė. Tai - ypatinga mergaitė, kurios širdyje gyvena menas, o akys spindi kūrybos džiaugsmu. Šiandien ji atvėrė savo pasaulio duris ir pakvietė mus visus į spalvingą kelionę, kurią įkvėpė tapyba. Tarp atvykusių svečių buvo mokytojų, draugų, bendraklasių, kurie atėjo palaikyti jaunąją menininkę ir pasidalinti jos džiaugsmu.

Zarasų švietimo pagalbos tarnybos direktorė Gintarė Laurikėnienė pasveikino atvykusius, pasidžiaugė Akvilės darbais, kur kiekvienas kūrinys – lyg mažas stebuklas, gimęs iš Akvilės fantazijų ir emocijų. Čia šalia realybės egzistuoja pasakų karalystės, o paprasti daiktai įgauna naujų, netikėtų prasmių.

Akvilės mama pasakoja, kaip dukros pomėgis tapo ne tik jos saviraiškos, bet ir bendravimo būdu. Tai - Akvilės kalba su pasauliu, draugais, savimi. Šie paveikslai – tarsi langai į mergaitės vidinį pasaulį, kuriame spalvos kalba garsiau už žodžius.

Parodoje dalyvavo ir Akvilės dailės mokytoja Ramunė Sladkevičiūtė – Dainienė. Jos profesionali pagalba turi didžiulę įtaką Akvilės meno raiškos kelionei. Nors Ramunė sako, kad Akvilė yra jos mokytoja, iš kurios mokosi nuoširdumo, spalvų ir formų sąskambių, tačiau didžiulis ir nuoseklus mokytojos ir tėvelių darbas neatsiejamas nuo Akvilės, kaip menininkės, tobulėjimo.

Daug gražių žodžių ir palinkėjimų Akvilei padovanojo į parodą atvykusios Zarasų socialinės globos namų atstovės – direktorė Daiva Dūdėnienė ir socialinė darbuotoja Virginija Varanavičienė. Akvilė lanko dienos socialinės globos paslaugų programą suaugusiems asmenims su negalia, kur kuria, bendrauja, keliauja ir užsiima jai patinkančia veikla.

„Ši popietė – lyg meno pamoka“ – tokiais žodžiais savo įspūdžiais apie parodą dalinosi publicistė Rūta Šimkaitienė. Ji pasidžiaugė, kad čia susirinko daug meno mokyklos dailės skyriaus mokinių, Akvilės draugų. Ji paragino visus semtis įkvėpimo, daug dirbti, kurti ir ateityje organizuoti savo kūrybos darbų parodas.

Žvelgdami į Akvilės darbus, galime pastebėti, kaip menas tampa tiltu tarp skirtingų pasaulių. Čia susijungia vaikystės naivumas ir jauno žmogaus jausmingumas, o kiekvienas darbas – tai savitas pasakojimas apie gyvenimą, džiaugsmą ir iššūkius. Menas – tai universali kalba, kuri jungia mus visus, neatsižvelgiant į amžių, ypatumus ar gebėjimus.

Išeidami iš parodos, išsinešame ne tik gražius prisiminimus, bet ir įkvėpimą. Ši paroda – tai šviesos spindulys, įžiebiantis vilties kibirkštėlę. Ji primena mums, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir vertingas, ir kad kiekvienas iš mūsų turi ką duoti pasauliui.

Menas kaip kalba