zarasai.lt

III aukšto erdvėse eksponuojama menininkės Renatos Heredia piešinių paroda „Gilus jausmas“ apie gilius žmogaus jausmus ir būdą depresijai išreikšti. Su Renata susipažinome 2017 m. metais bibliotekoje rengiant parodą-projektą „Postprodukcija", kurioje Renata pristatė savo kurtus drabužius su fotografe Lina Albrikiene. Renata pristato kitą kūrybinį projektą. Ji taip pat iniciavo, kad Igno Rudžio fotografijų paroda pasiektų zarasiečius. Pakalbinome Renatą.

Kalbant apie parodą „Gilus jausmas“, viskas prasidėjo nuo kelionių įspūdžių koliažų darymo – karpymo, klijavimo, piešimo. Po to viskas natūraliai perėjo į tekstus – dienoraščio rašymą, ir po to natūraliai atsirado noras tiesiog spalvinti, lieti spalvas pieštukais. Vėliau radosi ir konkretūs piešiniai, bet daug išliko ir abstrakcijos. Šie piešiniai man padėdavo išreikšti savo būsenas, nuotaikas, emocijas ir jausmus.

Su Ignu buvome pažįstami jau kuris laikas, nes mūsų vaikai žaidė futbolą toje pačioje komandoje. Iš matymo žinojome vienas kitą, pasisveikindavome. Bet kūrybinei pažinčiai mus suvedė mano projektas „MYLĖK SPORTUOK TIKĖK“. Kaip tik tuo metu projektui ieškojau fotografo, ir labai nesisekė su tomis paieškomis. Atsitiktinai vienas iš futbolo būrelio vaikų tėvų užsiminė, kad mūsų Ignas fotografuoja. Taip ir susiėjo mūsų keliai. Ignas, tuo metu buvo dar tik pradedantysis pirmo kurso studentas, jau „turėjo akį“, jautė kompoziciją. Mačiau jo sudėtas reportažines futbolo nuotraukas, mane jos sužavėjo. Ir kaip žmogus, jis buvo labai organizuotas, komunikabilus.

Pati aš gimusi ir augusi Vilniuje. Kiek save pamenu, nuo mažumės užsiiminėjau visokiais menais. Parodos pradėjo kristalizuotis dar studijų metais, kada, grįžusi iš Ekvadoro, surengiau pirmąją savo darytų fotografijų ir kurtų drabužių parodą Ekvadoro tema. Vėliau dirbau mados srityje, kūriau drabužius perdirbimo principu. Iš senų drabužių, audinio atraižų kūriau perdirbtus audinius ir iš jų siuvau drabužius. Taip gimė projektai „Drabužiai kaip kasdienybės terapija“ ir „Postprodukcija“. Pastarajame drabužiai buvo fotografuojami žymioms moterims menininkėms pozuojant jų kūrybinėje aplinkoje. Vėliau drabužių kūrimo procese atsirado tapyba ant audinio. Kūriau tekstiliniais dažais tapytus maišiukus.

Sūnui lankant futbolą išsirutuliojo konceptualios parodos idėja „MYLĖK SPORTUOK TIKĖK“, kurioje dera garsas, vaizdas (nuotraukos) ir drabužiai. Per varžybas įrašinėdavau įvairiausius garsus, su garso operatoriumi juos dėliojome ir kūrėme garso takelius. Ignas buvo projekto fotografas – bendravome beveik metus, kol kūrėme projektą. Bet ir vėliau, užsimezgęs ryšys, draugystė neišblėso. Gaila, kad tai buvo pirmas ir paskutinis Igno projektas jam gyvam esant.

Po Igno mirties jo artimiesiems ir man kilo mintis apie Igno kūrybos įprasminimą – taip ir atsirado šios nuotraukos, atrinktos iš gausybės Igno foto darbų. Prisijungė fotomenininkė Enrika Samulionytė, kurios idėją, fotografuoti sulaikytą kvėpavimą, realizavome su Igno šeima, gimine ir draugais. Parodos pavadinimas ĮKVĖPTI turi dvi reikšmes –įkvėpti – kvėpuoti, ir įkvėpti su kirčiu gale – būti įkvėptam. Todėl labai tikimės, kad ši paroda įkvėps, kiek įmanoma daugiau žmonių – tiek sveikų, tiek sergančių.

Bibliotekos I a. galerijoje iki 2024 m. vasario 9 d. eksponuojamas Igno Rudžio fotografijos ir Enrikos Samulionytės foto projektas „Įkvėpti“. Paroda skirta Igno Rudžio, vieno iš parodos autorių, sirgusio reta liga (plautinė hipertenzija), atminimui. Rengiant parodą susitikome su Igno tėvais Birute ir Audriumi Rudžiais, kurie atvežė parodą, kalbėjomės.

Ignas (trečiasis iš mūsų vaikų), gimė 1986 m. gegužės 19 d., ir gimė su labai rimta širdies yda. Dvi sudėtingos operacijos, atliktos dar kūdikystėje, leido jam išgyventi ir dar ilgą laiką jaustis palyginti neblogai. Manome, kad vaikystė jam buvo laiminga. Jau tuo metu pasireiškė Igno komunikabilumas ir meniška prigimtis, ypač artistiškumas. Su mokykla reikalai buvo prastesni, nes, nors buvo gabus, judri prigimtis trukdė susikaupti, o mes, žinodami, koks tikrumoje yra rizikingas ir, galbūt, neilgas yra jo gyvenimas, mokytis nevertėme. Galiausiai baigė amatų ir verslo mokyklą, įgydamas buitinės technikos meistro specialybę. Pagal ją dirbti nepradėjo, o išbandė daug užsiėmimų – nuo pardavėjo iki muzikinių vakarų organizavimo. Paauglystėje savijauta pablogėjo, o kai jis sužinojo savo ligos esmę, kilo baimės priepuoliais pasireiškusios psichologinės problemos. Širdies stimuliatorius, nauji medikamentai padėjo pasijusti geriau. 2007 m. Ignas sukūrė šeimą; kitais metais susilaukė sūnaus. Ir, galiausiai, bebaigdamas trečią gyvenimo dešimtmetį, įstojo į Vilniaus dizaino kolegiją studijuoti fotografiją ir videomenus. Studijas, deja, 2021 m. nutraukė mirtis.

Ignas buvo labai komunikabilus ir draugiškas. Ir labai jautrus, užjaučiantis kitus bei visada pasiruošęs padėti. Gal dėl to, draugų jis turėjo visada ir visur, kur beatsidurdavo. Mėgo muziką, pramoko groti gitara. Artistiškumas pasireiškė tuo, kad jis dalyvavo kai kurių lietuviškų serialų ir užsienio kūrėjų filmavimuose, atlikdamas epizodinius vaidmenis. Jį galima pamatyti, pvz., „Rezidentuose“, „Moterys meluoja geriau“, garsiajame „Černobilyje“, filme „Popiežius prieš Hitlerį“. Jo visuomeniškumas pasireiškė. kad jis buvo Lietuvos plautinės hipertenzijos asociacijos narys, o kurį laiką – ir jos prezidentas.

Fotografija labiau susidomėjo, būdamas jau subrendęs vyras – ir čia aptiko pašaukimą, panoro tapti profesionaliu fotografu. Fotografavo labai įvairius objektus, stengėsi bandyti įvairius stilius, naudojo ir skaitmenines ir klasikines technologijas. Parodoje pateikiamos žmonių nuotraukos. Toks buvo organizatorių pasirinkimas – per gyvų žmonių nuotraukų ir fotografės Enrikos Samulionytės fotomontažų kontrastą atkreipti žiūrovų dėmesį į plautine hipertenzija sergančių žmonių problemas, kurias galima spręsti tik sudėtingomis transplantacijų operacijomis, ir tuo būdu paskatinti organų donorystę.

Parodoje pateiktos daugiausiai artimų Ignui žmonių nuotraukos. Jos perteikia šiems žmonėms Igno jaustą šilumą, todėl šilta ir mums. Džiaugiamės, kad sūnus galiausiai rado pašaukimą. Kartu jos kelia apgailestavimą, kad sunkios ligos dažnam neleidžia pilnai atsiskleisti, o žmonija, nepaisant milžiniškų medicinos pasiekimų, dar negali išspręsti panašių problemų.

Kiekvienam, aplankiusiam šią parodą linkime sveikatos, nes sveikata – esminė sudėtinė laimės dalis. Ir linkime truputį pagalvoti, ką turėtume padaryti, kad daugiau jautrių, draugiškų ir, galbūt, gabių žmonių išliktų tarp mūsų. O tai padaryti nesunku – užpildyti donorystės dokumentus ir neprieštarauti, kad artimi žmonės taptų donorais.

Kviečiame susipažinti – parodos „Įkvėpti“ ir „Gilus Jausmas“ pačių autorių akimis