Žibintas – tai šviestuvas, naudojamas patalpai apšviesti. Senovėje neįsivaizduojami buvo vakarai be šviečiančio žibinto. Tiesa, Lietuvoje naudoti įvairūs žibintai: paprasčiausi – mediniai keturkampiai, vėliau metaliniai, kuriuos kalviai papuošdavo įmantriais ornamentais. Vėliau atsirado liktarnos – fabrikiniai žibaliniai žibintai.

 

Pirmasis žibintas į zarasiškės Vaivos Sukavičienės namus atkeliavo netikėtai. „Mes gyvename erdvėje, kurioje rudenį labai trūksta šviesos, todėl dažnai ilgimės saulės. Prasidėjus tamsiajam Ilgių laikotarpiui iki pat Saulėgrįžos – ypač aktualu“, – sako Vaiva, mielai sutikusi parodyti Dusetų K. Būgos bibliotekos lankytojams savo kolekciją, kuri vis pasipildo vienu kitu dailiu šviestuvu.                     

 

„Žibintai ypatingai tinka šventėms, nes jie ne tik suteikia išskirtinumo aplinkai, kuria namų jaukumą: jų švieselės – mus džiugina, šildo,  ramina, gerina nuotaiką. Šviesa – tai šiluma“, – šypsosi Vaiva, labiausiai mėgstanti lietuvišką patarlę: „Pirma kitus leisk, o pats iš paskos eik“.

 

„Neplanuoju turėti didžiulės žibintų kolekcijos, tačiau man labai jauku, kai namuose žibsi ugnelės“, – patikina V. Sukavičienė, kurios kolekcijoje skirtingo dydžio, įvairių formų ir spalvų žibintai. Tačiau jų visų paskirtis ta pati – šviesti ir džiuginti. Beje, kaip ir žmogaus: Vaiva daug metų rūpinasi mūsų krašto žmonių socialiniu gerbūviu.

 

 

Giedrė Mičiūnienė

Nuotr. Vilijos Visockienės