Zarasietė aktorė Greta Šepliakovaitė sėkmingai kuria vaidmenis Nacionaliniame Kauno dramos teatre, taip pat yra muzikos kūrėja, atlikėja bei edukatorė. Jos publika – ne tik teatro žiūrovai, bet ir kūdikiai, kurie dar tik mokosi pažinti pasaulį, aplinką. Birželio 3 d. aktorė dalyvaus edukaciniame festivalyje „Nerk į (garso) teatrą“ ir pakvies į smagų muzikinį žaidimą „Muzikos skrynelė mažiesiems“.
– Tėvai vis daugiau laiko skiria ankstyvajam kūdikių lavinimui. Kaip tu vertini pasakų, dainų, lopšinių ir muzikos garsų naudą augančiam žmogui?
– Kuo toliau, tuo labiau matomas tėvelių noras edukuoti savo vaikus nuo pat mažų dienų. Vienareikšmiškai tai yra labai geras ženklas, – lavinama vaiko klausa, o judesio koordinacija pagerina ir pagreitina vaiko raidą. Dainomis, pasakomis ir kitomis meninės išraiškos formomis vaikui lengviau išmokti kalbėti, vaikščioti, būti savarankišku. Atrodo, jog paprastas veiksmas – instrumento laikymas rankose ar jo grąžinimas atgal į dėžutę suaugusiam žmogui atrodo nesudėtingas, tačiau vaikas mokosi visko nuo pat pradžių. Dėl to tėvelius skatinu nepraleisti pro akis tokių smulkių džiaugsmų. O žaidimas visada yra smagi forma išmokti naujų įpročių, socializacijos įgūdžių.
– Prieš dvejus metus tu pradėjai vesti muzikines dirbtuvėles kūdikiams festivalyje „Nerk į teatrą“, kuriuos dažnai ant rankų atsineša tėveliai. Kokie tavo įspūdžiai, prisiminimai iš šių dirbtuvių?
– Atsiminimai tikrai labai geri ir šviesūs. Tėvai, atėję į užsiėmimą, buvo gerai nusiteikę, už durų palikę rūpesčius, tad visą dėmesį skyrė vaikams: kartu dainavo, šoko, grojo. Tokio amžiaus mažyliams tėveliai yra autoritetas. Jeigu jiems smagu, dalinasi džiaugsmu kartu su jais, jeigu liūdna ar nejauku, – glaudžiasi taip pat prie jų. Dėl šios priežasties labai svarbu, jog tėveliai dalyvautų „pilna koja“, nes tada kūdikiai, matydami tėvų pavyzdį, nori juos kartoti. Štai tuomet vyksta tobulėjimo procesas vaikų raidoje.
– Gal atskleistum savo metodiką, į ką tu koncentruojiesi? Galbūt į ritmą, judesį? Kokias pagalbines priemones naudoji?
– Man svarbiausias dalykas užsiėmimuose – emocijos. Jeigu matau, kad šeimoms smagu, reiškia tikslas pasiektas. Visada, prieš pradedant užsiėmimus, primenu tėveliams, kad ši veikla neturi būti darbas. Suprantu, kad auginant mažuosius, tėveliai susiduria su daug klausimų, sunkumų, dėl to užsiėmimo metu stengiuosi praskaidrinti jų kasdienybę, bendravimą su vaiku linksmomis dainomis, šokiais, lopšinėmis.
Pagalbinės priemonės – nuoširdus bendravimas. Niekada nesistengiu būti teisinga, nes tai labai gąsdina tėvelius ir vaikus. Tada atsiranda baimė nusidainuoti, blogai sureaguoti, neteisingai sušokti, o užsiėmimuose svarbiausia drąsiai jaustis ir mėgautis. Sakyčiau, kad aš esu labiau tėvelių edukatorė, – padedu tėvams bendrauti, žaisti, džiaugtis savo vaiku.
– Turbūt užsiėmimo metu mažieji elgiasi nenumatytai: kažkam norisi miegelio, o kažkas nori laiką leisti labai aktyviai. Ar improvizuoji, ar turi užsiėmimo eigą?
– Edukacijų eiga yra, kitaip būtų gan chaotiškas užsiėmimas. Tačiau dirbdama su tokio amžiaus vaikais supratau, kad turiu būti jautri jų nuotaikoms, būsenoms, dygstantiems dantims ir kitiems netikėtumams. Kai pradedu jausti, jog vaikai pavargo mąstyti, tuomet būna laikas pailsėti, o jeigu nebenori ilsėtis, laikas pramogoms. Užsiėmimai tikrai kinta pagal bendrą šeimų atmosferą.
– Labai smalsu, kaip kilo noras vesti muzikinius užsiėmimus kūdikiams?
– Kai gimė mano sesers dukrytė negalėjau nuo jos atsitraukti. Sesuo vis klausdavo: „Iš kur tu taip moki bendrauti su vaikais?“. Ir supratau, kad aš labai myliu vaikus. Man patinka jų žaismingumas, paprastumas kiekviename žingsnyje. Dažnai pagalvoju, kad suaugusiems taip trūksta to paprasto mąstymo ir žaismingumo kasdienybėje.
Bendraudama su vaikais nesistengiu susmulkinti savo kalbos ir su jais bendrauti kaip su lėliukais. Be to, kai tėveliai bendrauja su savo vaikais mažybiniais žodžiais ir neaiškiais garsais, jie jų ir mokosi. Dėl to per užsiėmimus raginu tėvelius bendrauti su vaikais suprantama kalba, rodyti kūno dalis apie kurias dainuojame. Ne tik kalbėti žodžiais, bet ir kūno kalba.
– Grįžtant į tavo vaikystę, kokie tavo pirmieji prisiminimai, susiję su meniniu lavinimu?
– Darželyje turėjau pirmą savo pasirodymą. Buvau aprengta tautiniu kostiumu ir grojau tarka. Dar iki šiandien atsimenu sijono spalvą. O vėliau lankiau Zarasų meno mokyklą, grojau fortepijonu. Mano muzikos mokytoja buvo tikras mano autoritetas. Ji mane ir paskatino kurti savo dainas bei jas atlikti viešai.
– Pabaigai gal sutiktum pasidalinti keletu patarimų, pavyzdžių, ką mamytės ir tėveliai gali žaidimo forma su savo mažyliais nuveikti namuose savarankiškai?
– Šiandien socialiniuose tinkluose yra tikrai daug patarimų, ką tėveliai gali veikti su savo vaikais namuose. O jeigu vis trūksta motyvacijos, kviečiu ateiti į „Muzikos skrynelė mažiesiems“ užsiėmimus ir žaisti kartu su kitomis šeimomis. Labai smagu, kai tėveliai po užsiėmimų klausia, kur galima rasti dainuotas daineles, žaistus žaidimus. Mano tikslas, kad dainuotos dainos skambėtų ne tik edukacijos erdvėje, bet ir namuose.
Informacija paimta iš lrytas.lt