Dar visai neseniai Emilija savarankiškai nueidavo į parduotuvę, namų ruošos darbus nudirbdavo ir sekmadienį, švenčių dienomis  į bažnyčią nueidavo. Tačiau metų našta vis labiau ir labiau slėgė moterį. Keletą metų ji  gyveno pas dukrą Aleksandrą Kaune.  Prieš tris mėnesius senolė vėl grįžo į gimtąjį  kraštą ir įsikūrė Salake. Čia moteris prižiūrėta, pamaitinta, darbuotojų ir gyventojų rūpesčiu ir meile apgaubta. 

 

Gražiai surengtose socialinės globos namų  iškilmėse buvo prisimintas ilgas, šimto meto metų gyvenimo kelias, pažymėtas ryškiais vingiais.  Emilija  prieš šimtą metų gimė Zarasų seniūnijos Aukštakalnio kaime. Čia ir augo, dirbo,. Čia ištekėjo, čia pagimdė ir išaugino dukrą Aleksandrą. 

 

Dukra Aleksandra pasakojo, kad mamos gyvenimas niekada nelepino. Tai jis ir užgrūdino, suteikė stiprybės -  įveikti  tokį ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią.  Šeimoje, kurioje augo Emilija,  buvo dar dvi seserys ir trys broliai. Anksti savo darbu teko pelnyti duoną. O ji nebuvo skalsi.  Gimtajame kaime kūrėsi kolūkiai. Emilija  nuo mažens dirbo visus darbus. Teko lenkti  nugarą kolūkio laukuose,  Sunkus laikmetis, neramumai sodietės neišbaidė iš  kaimo.  Vėliau tapo Emilija pieno priėmėja. Priimdavo iš buvusio Paukštininkystės ūkio teritorijoje gyventojų karvių pieną ir pateikdavo Sviesto gamyklai.  Darbas reikalaudavo ne tik  kruopštumo, atsakingumo, bet  ir daug fizinių jėgų.

 

Prieš keturiasdešimt trejus metus mirė vyras Julius Labutis. Našlė nepasimetė, nors rūpesčių padvigubėjo.  Kaime moteris ir sulaukė senatvės. Kai tapo kaime gyventi sunku, prieš ketvirtį amžiaus Emilija pardavė namus ir nusipirko butą Zarasuose. Tada senolės stiprios buvo, tarp keturių kambario buto sienų ji neužsidarė. Sekmadienį, švenčių dienomis, apsigaubusi skara, iš miesto mikrorajono, pėsčiomis pasiekdavo bažnyčią.  Kiekvieną  dieną stengdavosi pradėti su Dievu, su malda. Tai suteikdavo  ramybės ir palaimos. Tai buvo viena iš ilgaamžiškumo paslapčių. Dievulis jai atlygino ilga ir laiminga senatve.

 

Moteris visada buvo  labai stropi darbe. Anksti  išmoko verpti ir austi ir šie pomėgiai ją lydėjo visą gyvenimą.  Kaime Emilija  buvo ir žinoma  kepėja, ir kulinarė. Įsimintinas šventes kaime rengdavo. Gražiausius nėrinius nerdavo. Nepakeičiama ji buvo ir siuvėja. 

 

Dažnai moters namuose taukšėdavo staklės. Audiniuose atsiskleisdavo savo kūrybinius sugebėjimus. Ji puikiai mokėjo derinti raštus ir spalvas. Pamačiusi  kitų audėjų raštus, ji labai kūrybiškai ir savaip interpretuodavo  ir jos audiniai suspindėdavo naujomis ryškiomis spalvomis. Pati kūrė naujus eskizus. Audė moteris kiliminius takus, pagalvėles, lovatieses, rankšluosčius. 

 

Tiesa, jau senokai pamirštos staklės, verpimorateliai ir siuvimo mašinos. Jau seniai dangaus karalystėje ilsisi jos geriausios draugės. Ten ir jos trys broliai. Seserys gyvena Kaune. Jos irgi ilgaamžės. Apolonijai devyniasdešimties  aštuoneri, Lionginai - 95. 

 

Iškilmėse daug buvo pasakyta jubiliatei gražių, nuoširdžių sveikinimo ir dosnių linkėjimo žodžių. Vyriausiąją globos namų gyventoją sveikinimo žodžius tarė šių namų gyventojai., Jubiliatę  sveikino rajono Savivaldybės meras Nikolajus Gusevas, jis linkėjo Emilijai Labutienei  sveikatos ir ištvermės, įteikė turtingą ir gražią puokštę, kaip ir jubiliatės metų kraitis. Meras senolei taip pat įteikė rajono Savivaldybės sveikinimą ir dovaną.

 

Senolei stiprybės, tvirtybės ir dar daug dosnių metų linkėjo Salako seniūnijos seniūnas Renius Kisielius, Socialinės globos namų direktorė Vilma Zarakauskienė.   

 

Globos namų gyventojai ir Salako padalinio meno saviveiklos meno saviveiklos entuziastai sveikino jubiliatę, jai jie atliko muzikinius kūrinius, padainavo keletą dainų.

 

Petras Ivanovas 

 

Nuotraukose – šimtametės Emilijos Labutienės sveikinimo akimirkos Salako socialinės globos namuose.