Zarasų krašto muziejaus parodų salėje nuo lapkričio 27d. veikia fotomenininko Rimanto Bikulčiaus fotografijų paroda „Būti tyloje“. Apie šios parodos atidarymą ir patirtą įspūdį mintimis dalijasi Gražina Zolotuchina.
Taip jau yra, kad stengiuosi nepalikti neaplankytos nė vienos muziejuje atidaromos parodos. Visos jos būna skirtingos, tad ir įspūdžiai kiekvieną kartą vis kitokie. Šis ruduo nustebino ir praturtino kitaip, net drįsčiau sakyti, ne tik originaliai, bet ir subtiliai pateiktomis parodomis. Tokiomis įsimintinomis tapo prieš šiandieninę buvusi tautodailininkės Birutės Andrijauskienės audinių paroda ir liete susiliejanti su gamtos spalvomis už langų Rimanto Bikulčiaus juodai baltų fotografijų paroda. Prieš keletą metų tokį pat iki šiol neišdildomą įspūdį padarė Aušros Ta (Talačkienės) skoningai pateikti velti dirbiniai.
Kas sudaro ir kas palieka tokį įspūdį? Ogi tyla parodų salėje, kai praveri jos duris ir iš nuostabos išplėti akis. Kaip jau minėjau, man taip buvo ir taip pasijutau tądien, nes viskas dera: salės sienos, nuotraukų rėmeliai ir porėmiai, juodos raidės ant baltų popieriaus lakštų, savitas Rimanto portretas (autorė Švietimo pagalbos centro direktorė Gintarė Laurikėnienė) ir prisistatymas su citata iš filosofo Arvydo Šliogerio knygos ,,Būtis ir pasaulis”, ir su jo paties sakiniu, kad būta šalia žmonių, išmokiusių matyti ir jausti Gamtą. Ir dabartis paminėta su mūsų visų stresais, skubėjimais, nesibaigiančiais darbais darbeliais ir su visiems retoriniu klausimu: „Kada pradėsim gyventi?“ Ir kitu: „Kas tai: būti tyloje?“
Taip ir sustingsti akimirkai kitai prie tų durų, prie prasmingų minčių, kuriomis mėgaujiesi kaip geru saldainiu, ir prie jų atrandi savąją tylą. O ji kiekvienam vis kita. Tą liudija ir pateikti, o parodos atidarymo pavakarę jų autorių – Algimanto Navicko, Vilijos Visockienės, kunigų Justo Jasėno ir Vytauto Dagelio, Gitanos Kavaliauskaitės skaityti tekstai apie savaip suvokiamą ar atrandamą tylą. Skirtingų formatų nuotraukose fotografo Rimanto užfiksuota vis kitokia jo gamtoje pastebėtos tylos akimirka. Kiek juodos ir baltos spalvos tonų, ir pustonių atsiveria prieš žiūrovų akis! Kasdienybėje mes jų nepastebime, o čia tik norėk gėrėtis. Tas vos pagaunamas žvilgsniu vandens raibuliavimas arba sustingusiame ore pakibę iš įvairių augalų susidėlioję besvoriai gamtos simboliai, rūke skęstantis nuo vandenų pajuodęs suolas arba sustingusi valtis su tokiu pat meškeriotoju, grėsmingų debesų ornamentai, snieguose sutūpę namai namučiai, dūmų takai link dangaus aukštybių, miesto fragmentai, šešėlių žaismas...
Bet iki mano pagautos šioje salėje tylos būta šurmulingo minėtos parodos „Būti tyloje“ atidarymo su muzikos garsais, daugybe svečių, draugų, kolegų, su skaitymais ir autoriaus kukliu kalbėjimu. Visam tam susibūrimui gražiai „dirigavusi“ renginio vedėja Gitana Kavaliauskaitė priminusi, kad tai jau trečioji Rimanto Bikulčiaus autorinė paroda, kad jis esąs fotomenininkų klubo „Žalias skėtis“ narys ir zarasiškių klubo „Ežerų žemė“ įkūrėjas, daugelio parodų kuratorius, tad pirmiausia ir sveikinimų sulaukta iš jo kolegų. Gerų žodžių negailėję mūsų krašto dailininkas Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, R. Bikulčiaus buvęs mokinys, jaunasis fotomenininkas Armandas Knezys, fotografas ir poetas Algis Jakštas, taip pat svečiai iš kaimyninės Latvijos – keli Daugpilio fotomenininkų klubo „Ezerszeme“ atstovai, o Algimantas Navickas žodį taręs vietinio klubo „Ežerų žemė“ narių vardu. Kas be ko, sveikinimo žodžius tarė ir rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas su pavaduotoju Rimantu Jurevičiumi, muziejaus direktorė Vilma Mickutė, buvusi Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos direktorė Dalia Vitkūnienė ir gausus, savąjį palinkėjimą tarti nekantravęs Rimanto gerbėjų būrys.
Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos direktoriaus, fotomenininko Rimanto Bikulčiaus fotografijų paroda „Būti tyloje“ Zarasų krašto muziejuje veiks ir lankytojų lauks iki gruodžio 3 d.
Vasilijaus KUKONENKOS nuotraukose – akimirkos iš parodos atidarymo.