Atsisveikinome su Dusetų krašto šviesuole Marija Gene Berniūniene. Tik kelios dienos, ir dusetiškių švelniai Genute vadinta, būtų šventusi šimtąjį gimtadienį...

1922 metų spalį Karolinos ir Petro Dagių šeimoje gimė dukra Marija Genė. Šeima, neseniai grįžusi iš Leningrado su dviem ten gimusiomis dukrelėmis, apsigyveno Rokiškio dvaro teritorijoje esančiame name pas mamos brolį, kuris tuo metu tarnavo pas grafą Pšezdzieckį. Čia, dvaro teritorijoje esančioje mokykloje, Genutė baigė pirmą skyrių. Karo metu, 1942 metais, baigė Rokiškio gimnaziją. Nedaug padirbusi vaikų namuose auklėtoja, Genutė išvyko į Vilnių, kur mokėsi Vilniaus universiteto medicinos fakultete stomatologijos. 1948 metais Genutė tapo diplomuota specialiste. Penkeri metai prabėgo dirbant Jūžintuose. 1953 metais, Genutei ištekėjus, šeima persikėlė gyventi į Dusetas, kur giliai įleido šaknis, užauginti dukra Diana ir sūnus Jonas. Stomatologe Dusetose Genutė dirbo iki 2005 metų – 52 metus. Dirbo kartu su vyru Gintautu. Drauge jie išgyveno 58 metus.

Net ir išėjusi į pensiją, Genutė savo namuose teikdavo skubią pagalbą pacientams, padėdavo kaip tik galėdama. Šiandien ne vienas dusetiškis, o ir iš svetur atvykęs yra dėkingas gydytojai už sutvarkytus dantis, pagarbų bendravimą, šiltą šypseną.

Laiko ir išminties nubalinta galva, švelniomis raukšlelėmis pagražintu veidu Genutė visada žavėdavo įgimta inteligencija, erudicija, tolerancija, atmintimi ir šviesiu protu. Žavėjo ir jos darbštumas, sumanumas, žinios ir patirtis. Bendrauti su Genute būdavo gera ir malonu, ji visada pasiteiraudavo, kaip sekasi, palinkėdavo geros kloties. Gaila, kad išeina mūsų senoji karta, sukaupusi daug gyvenimiškos patirties, išgyvenusi sunkmečius, nepriteklių, karo ir pokario laikotarpius, bet išlaikiusi dvasios tvirtybę. Didžiuojamės, dusetiškiai, pažinoję šią Moterį Gydytoją.

Sakmės byloja, kad laumės padovanodavusios rietimus drobių, margų audinių, įsakydamos jų niekad nematuoti, o naudoti įvairiems reikalams. Jei moteris, užmiršusi laumės priesaką, pamatuodavo, visi audiniai dingdavo… Audeklas, siūlas – tai gyvenimo žmogaus gyvenimo simbolis…

Nežinia, ką dūmojo laumės, dovanodamos gimusiajai likimo audeklą, tačiau nujausdamos, kad jis bus nematuojamas, bet naudojamas su ypatinga meile, audė stebuklingą: ploniausios gijos driekiasi nuo širdies lig širdies, o nuostabiausi raštai atskleidžia išdalintą meilę – Šeimai, Žmogui, Darbui…. Čia tiek daug šviesos, kad nejučia stabteli ir nusilenki gražiam ir prasmingam Gyvenimui…

Pagal Giedrės Mičiūnienės straipsnį „Gyvenimas, kuriame daug baltos spalvos“