„Užburtas amžino žydėjimo ar kitokio gamtos vešlumo, rašau vaizdų dienoraštį Floridoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Kanadoje. Taip persipina gamtos ir kultūros paminklai. /.../ Esu įsipareigojęs savam kraštui. Man rūpi kūrybos pozityvas, svetima – neapykanta ir uždarumas. Manau, kad mano užsiėmimas yra „sąžininga kūryba“, nuolatos rūpinuosi „... kaip iš gyvenimo bjaurasties išluobti pasaulio grožį“, anot šviesios atminties Romualdo Ozolo. Tebemanau, kad be etikos – nėra jokios estetikos.“ A. S. Kliauga.
Antazavės dvare spalio 15 d. atidaryta vilniečio tapytojo Algimanto Stanislovo Kliaugos tapybos darbų paroda, kurią sudaro 50 darbų. Parodos autorių tiek Kultūrinės veiklos Antazavės dvare koordinatorė Liliana Žutautienė, tiek Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas pristatė kaip nepaprastai šiltą, jautrų, su visais mielai bendraujantį žmogų. Susitikimas truko daugiau nei valandą, bet nei kiek neprailgo – jo metu išgirdome nuotaikingų pasakojimų iš dailininko gyvenimo, įžvalgų apie kūrybą, profesinius pastebėjimus, buvo atsakyta į visus Lilianos ir žiūrovų klausimus. Dailininkas atvežė katalogų, kuriuos su autografais dovanojo žiūrovams – jų būryje buvo daug kraštiečių iš Rokiškio.
Susitikimo pradžioje dovaną klausytojams įteikė smagų kūrinį pianinu pagrojusi jauna ir talentinga Ūla Beatričė Pacevičiūtė, Dusetų meno mokyklos mokinė (mokytoja Dalia Daniušienė).
Atsakydamas į klausimą, kodėl katalogas vadinasi „Tarp šiaurės ir pietų“, dailininkas kalbėjo: „Teko būti šiaurės šalyse, teko būti ir pietų šalyse ir keliaujant neišvengiamai atsiranda palyginimai. Šiaurės šalyse vienoks koloritas, vienokia nuotaika, vienoks bendravimas su žmonėmis. Pietų kraštuose daugiau saulės, daugiau atvirumo, kiti santykiai. Visą tą įdomu pamatyti ir palyginti, iš to ir kelionės gaunasi – iš noro suprasti. Man rūpi amžini klausimai, kaip ir jums visiems – kas mes, iš kur mes, kur mes einame. Ieškodamas šių atsakymų, ieškau savos tapatybės ir kartais tas tapatybės ieškojimas geriau sekasi svetimoj šaly – randu kažką savą, artimą, arba matau, kad čia ne mano, kažkas svetimo. Iš to ir gaunasi palyginimai.
Ir dailės pasaulyje žmonės nuolat ieško – vieni suranda savo stilių, savo kalbėjimo būdą ir nenori nukrypti nuo jo. Aš galvoju, kad kelias gali būti vingiuotas, taip įdomiau – žinoma, tas vingiavimas turi turėti kažkokią prasmę.
Čia yra darbų ir iš parodos „Tapatybės ženklai“, taip pat Lietuvos peizažai, tarp jų – ir Aukštaitijoje sukurti. Šavašos unikali kalnų upė, Zarasų kraštas – tai vis plenerų, kuriuose čia dalyvauju, rezultatai.
„Tapatybės ženklų“ cikle matote baltų ženklus, simboliką – žadu tą ciklą tęsti. Štai ten darbas su pirmuoju lietuvišku pinigu – „Epitafija išsivaikščiojančiai mūsų tautai“. Neramina, kad mūsų vis mažiau ir mažiau, kad esam sparčiausiai nykstanti tauta Europoje.“
Algimanto tapyba atsiranda iš to, kas neduoda ramybės, kas žadina minties polėkį ir tuo jie įdomūs. Be abejo, ir nepaprastu tapybiniu spalvingumu – dailininkas sakė, kad labai mėgsta grynas spalvas, kaip vieną iš savo mokytojų įvardindamas Anri Matisą.
O kokie neįprasti kūrybiniai palyginimai! Ar kada pagalvojote, kad mūsų Kuršių Nerija gali būti lyginama su Sacharos dykuma ar Maroku? Daugybę šalių apkeliavęs A. S. Kliauga tą pastebėjo ir įtaigiai perteikė savo darbuose. „Visi tapytojo patyrimai, įgyti svečiose šalyse vienaip ar kitaip atsispindi Lietuvos peizažuose. Į kiekvieną jų autorius įnešė po dalelę plačiojo pasaulio spalvų, ritmų ir atsinaujinančios gyvybinės versmės, kuri padeda išreikšti savo krašto unikalumą bei įvairovę.“ (Dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė.)
Apie dailininko dienotvarkę kalbėjusi jo žmona Marytė sakė, kad tapydamas Algimantas atsiriboja nuo aplinkos, užsidarydamas savo dirbtuvėje, nemėgsta, kad kas trukdytų – veržli, aistringa tapybos mūza yra pavydi... Tai jos vedamas, dailininkas garbiame amžiuje išliko toks pats jaunatviškas, aštraus proto ir be galo smalsus, kaip ir jaunystėje. „Dailininkai neišeina į pensiją, jie tapo, kol regi akys“, - kalbėjo A. Stauskas, džiaugdamasis puikia, galinga kolegos ir bičiulio paroda ir prisimindamas pirmąją A. S. Kliaugos personalinę parodą Dusetose, vykusią 2004 m.
Algimantas Stanislovas Kliauga gimė 1943 m. Rokiškyje. 1968 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). 1980 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Nuo 1969 m. iki dabar renkamas į įvairias pareigas Lietuvos dailininkų sąjungoje.
Nuo 1969 m. aktyviai dalyvauja Lietuvos meniniame gyvenime, savo darbus yra eksponavęs per 20 autorinių parodų ir daugiau nei 190 bendrų parodų Lietuvoje bei užsienyje. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos (LDM, Teatro ir muzikos) bei užsienio šalių muziejai, privačios galerijos, valstybinės įstaigos.
Kūrė tarptautiniuose meno festivaliuose, darbus pristatė tarptautinėse meno mugėse. Už portretus ir peizažus tarptautiniuose pleneruose apdovanotas premijomis. Dirbo pedagoginį darbą: Dizaino mokymo centre ir Dizaino kolegijoje dėstė tapybą, spalvotyrą ir trimatę kompoziciją. Nuo 2008 m. – laisvas dailininkas. Rokiškio krašto garbės pilietis. Aktyviai bendradarbiauja su Rokiškio krašto muziejumi. Organizuoja plenerus Lietuvoje ir užsienyje. Rašo straipsnius, parengė keletą dailės albumų. Lietuvos kultūros kongreso Tarybos narys.
Paroda veiks iki lapkričio 30 d.
Vilija Visockienė, nuotr. autorės