Rugsėjo 29-osios vakaras buvo lietingas ir šaltas, tačiau malda, angeliškos giesmės, Džiaugsmo sausainiai ir nuostabus dviejų šviesių, talentingų kraštiečių Indrės Klimkaitės ir Audronės Bakutienės duetas sušildė kūną, išaugino sieloje sparnus.

Jaukioje Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitykloje vyko Barbaros Stühlmeyer knygos „Keliai į Jo Šviesą. Dvasinė šventosios Hildegardos Bingenietės biografija“ pristatymas. Šią knygą iš vokiečių kalbos išvertė Indrė Dalia Klimkaitė, Lietuvoje puikiai vertinama kaip vaikų ir jaunimo literatūros vertėja, apdovanota ne viena premija už reikšmingą ir menišką vertimą.

Šv. Hildegarda Bingenietė (1098–1179) – viena iškiliausių viduramžių asmenybių, kurios dvasinis palikimas, vizijos ir raštai iki šiol kelia didžiulį susidomėjimą visame pasaulyje. Nors buvo silpnos sveikatos ir nemažai laiko pragulėjo ligos patale, spėjo įkurti du vienuolynus, parašyti teologijos, gamtos pažinimo ir medicinos veikalų, buvo dvasinė palydėtoja, kūrė giesmes ir paveikslus, o sulaukusi šešiasdešimties iškeliavo pamokslauti. Hildegardos palikimo tyrinėtojos Barbaros Stühlmeyer parašytoje biografijoje aprėpiami visi kertiniai Hildegardos gyvenimo įvykiai plačiame viduramžių kontekste.

Diskusiją apie šv. Hildegardos kelius į Dievo Šviesą su vertėja Indre Dalia Klimkaite moderavo aktyvi Zarasų parapijos narė, susitikimo iniciatorė Audronė Bakutienė.

– Miela Indre, o kaip Jūs suradote šią šventąją ar ji Jus susirado? Ir kodėl ėmėtės versti būtent šią knygą?

– Prieš daugiau nei dešimtmetį man paskambino kolegė vertėja Rūta Jonynaitė, kurios sesuo ruošė sakralinių giesmių programėlę chorui „Jauna muzika“ ir jai reikėjo išversti tekstus. Tarp tų tekstų buvo ir šv. Hildegardos giesmės. Nors vertimo tebuvo du lapai, tačiau pamačiau, kad tai begalinės Bažnyčios turtų gelmės. Praėjus keleriems metams pajutau, kad pasėta Hildegardos sėkla manyje nepradingo. Širdyje krebždėjo noras plačiau pažinti šią asmenybę. Kodėl mes nieko lietuvių kalba apie ją neturime, kai tuo tarpu Vokietijoje (ir ne tik) visi šią šventąją žino? Gavus individualiai kūrybai Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, nusprendžiau išversti vieną jos biografiją. Pasirinkau autorės Barbaros Stühlmeyer knygelę, nes čia galime pažinti ne tik fizinį Hildegardos gyvenimą, bet ir dvasinę biografiją.

– Knyga vadinasi „Keliai į Jo Šviesą. Dvasinė šventosios Hildegardos Bingenietės biografija“. Pavadinime atsiveria viduramžiais mėgstamas dualistinis požiūris, tarsi dvi plotmės: fizinė biografija ir dvasinė biografija, išryškinant ir pirmenybę teikiant pastarajai. Kas jus sudomino ir nustebino susipažįstant su šios šventosios gyvenimo faktais, žmonėmis, su kuriais bendravo?

– Buvo be galo įdomu gilintis į šią knygą, nes biografijos autorė Barbaros Stühlmeyer leidžia susipažinti su to laikmečio visuomene ir gyvenimu. Apie Hildegardos vaikystę nėra išlikę daug faktų. Žinome, kad ji buvo dešimtas vaikas šeimoje ir labai silpnos sveikatos. Nuo mažų dienų turėjusi priepuolius. Nors sąmonės neprarasdavo, tačiau tuo metu regėdavo vizijas. 5–7 metų mergaitei tai atrodė natūralu, manė, kad visi žmonės regi kitus pasaulius. Tėvai, suprasdami, koks laukia sunkus mergaitės gyvenimas, esant tokiai sveikatai, nesulaukus dešimtojo gimtadienio išsiuntė į vienuolyną. Ją augino dvasios sesės – vienuolės. Ten mokėsi kalbų, daug skaitė.

 
I. D. Klimkaitę nustebino šv. Hildegardos interesų plotis ir gylis, toks šventosios renesansiškumas, universalumas. Rašymas įvairių sričių veikalų: nuo teologijos, filosofijos, etikos, estetikos iki medicinos ir kitokio pobūdžio knygų, ypač būnant silpnos sveikatos.

Visą gyvenimą Bingenietę lydėjo vizijų laikotarpiai. „Kurį laiką ji netgi vengė, bandė „išsisukti“ nuo vizijų užrašinėjimo, bet stipriai susirgusi, būdama 40–42 metų suprato, kad tokia yra jos misija, toks Dievo planas – padaryti ją, kuklią vienuolę, savo įrankiu“, – teigė I. D. Klimkaitė.

 
Dar keli įdomūs faktai iš šv. Hildegardos gyvenimo. Moteris savo regėjimuose išgirdo Dievo valią, kad turi atsiskirti, palikti bendrą vyrų ir moterų vienuolyną ir kartu su savo sesutėmis įkurti naują vienuolyną. „Kiek reikėjo turėti drąsos, beprasidedant žiemai, išeiti ir susiręsti naujas pašiūres“, – žavėjosi vakaro viešnia. Be to, naujasis vienuolynas turėjo netgi vandentiekį, sumanytą Hildegardos - tai tuo laiku buvo negirdėtas dalykas.

 
Sulaukusi 60 metų, Bingenietė pajuto pašaukimą pamokslauti. Keliavo iš vieno vienuolyno į kitą, iš vienos parapijos iki kitos – skleisdama žinią apie Dievo meilę ir išganymą. Mirė eidama 81-uosius gyvenimo metus.