Retas Lietuvos gyventojas nežino apie Lietuvos muzikinės kultūros veikėją, kompozitorių, dirigentą, profesorių ir ilgametį pedagogą Lionginą Abarių. Daugeliui sava ir brangi yra jo kūryba. Vos ne aštuonis dešimtmečius Liongino gyvenimas glaudžiai susijęs su muzika, ji jį pavergusi. Zarasiečiai didžiuojasi tuo, kad žinomas maestro yra jų žemietis.
Kasmet rugpjūčio 8-ąją į atokų Antazavės seniūnijos Maniuliškių kaimą skubėdavo žmonės pėsčiomis ir važiuoti . Visi norėjo pasveikinti maestro su gimtadieniu. Šiemet čia sveikinimų nebus. Nebus ir kompozitoriaus dainuojamų dainų, skaitomų eilių ir iš puikios atminties lobyno pažertų prisiminimų perliukų. Lionginas Abarius devyniasdešimt trečiojo gimtadienio nesulaukė. Tačiau jo gimtinėje ir šiandien jaučiama jo dvasia, gyvi prisiminimai atmintyje, spaudoje, knygose. Šią dieną vėl taip norisi prisiminti Liongino Abariaus sparnuotus žodžius. Juos jis dažnai mėgdavo kartoti: „Atmintis puikiausias ir vienintelis Rojus, iš kurio niekas mūsų negali išvaryti“ . Negalima pamiršti ir maestro, jo kilnios asmenybės, jo kūrybos, minčių apie gyvenimą, tėviškę, ištikimus draugus ir bičiulius.
Šiandien nors prisiminimuose pakeliaukime sudėtingu Liongino Abariaus gyvenimo vieškeliu. Gimė Lionginas Maniuliškėse. Gimė tyliai, jokio garso nepaskelbė aplinkiniams. Visi stebėjosi. Tik kaip katinas tyliau ir ramiai murkė. Mama Marijona, tėvelis Juozapas ir teta Tapiliutė buvo labai išsigandę dėl tokio nebylaus vaiko. Suskubo vaiką krikštyti. Praėjo dešimt dienų ir berniuką nuvežė krikštyti į Antazavės bažnyčią. Naujagimio krikšto tėvai Liongino tėvo pusbrolio sūnus Albinas su Elena. Per krikštą bažnyčioje dėjo druską ir ant galvos pylė vandenį, berniukas atkakliai tylėjo.
Po krikštynų iš Antazavės pakeliu į Maniuliškes krikšto tėvai rado šv. Cecilijos paveikslėlį. Šv. Cecilija yra vargonininkų ir chorų globėja. Sugrįžę pasakė, kad jų krikšto vaikas musiau bus vargonininkas. Visi aplink labai tuo abejojo ir netikėjo, kad išgyvens. Dešimt dienų jokio balso nerodo. Mamytė į tokias kalbas nesileido, nesiginčijo tik pasakė „Lionginukas kaip užgiedos, taip užgiedos, tai visi nusistebės“. Taip mamos viltis ir širdis išpranašavo savo mažyliui ateitį.
Kokia buvo nuostabi, šauni mamytė! Tai Lionginas ėmė suprasti turėdamas penkerius-šešerius metus. Ji buvo labai gera. Mama turėjo labai nuostabų balsą, spinduliavo šiluma, dosnumu. Iš jos Lionginas išmoko daug dainų ir giesmių. Niekada ji nebuvo pikta, niekada nerėkė. Mamytė vesdavo berniuką į laidotuves, Lionginas stovėdavo ir šalia mamos giedodavo. Žavėdavo jis savo balsu ir vestuvėse. Tėvas nei balso, nei klausos neturėjo. Ir šeimos koncertuose nedalyvaudavo. Tik, išgėręs alaus, tyliai pritardavo šeimos dainorėliams.
Iš mamytės Lionginas išmoko dainas „Augau aš pas tėvelį“, „Ant ežerėlio“ „Ar žinai berneli“, „Žydi bijūnai“ ir kitas. Jau būdamas kompozitoriumi, maestro šias ir kitas dainas harmonizavo solistams, chorams arba ansambliams.
Muzika berniuką buvo pakerėjusi. Pirmiausia jis išmoko groti iš dėdės Vaclovo. Visi jį Vasla vadino. Jis gyveno Volungių kaime. Dėdė mokėjo pravirkdyti smuiką, o kartu ir jo klausytojus. Gražaus grojimo Vasla išmokė ir Lionginą. Tėvelis iš kažkur atsinešė namų darbo smuiką ir padovanojo jį Lionginui. Jis ir ėmė groti kartu su dėde ir jo sūnumis. Maestro prisimindavo savo pirmąjį viešą pasirodymą. Buvo vestuvės Bukiškių kaime. Vestuvės buvo šaunios, jose buvo net svečiai iš Kauno. Nustebino juos berniuko grojimas. Kai sužinojo, kad jis dar ir mokyklos nelanko, nustebo dar labiau. Davė Lionginui sidabrinį pinigą. Tai buvo penki litai. Už juos tada galima buvo nusipirkti centnerį rugių. Muzikantams vestuvininkai primetė į kepurę daug pinigų. Tai buvo pirmasis muzikanto uždarbis.
1942 metais trylikametis berniukas smuikeliu kartu su patyrusiais muzikantais grodavo jaunimo vakarėliuose. Grodavo, dainuodavo, kartu su visais eidavo rateliu. Tačiau berniukas vis svajojo apie geresnį instrumentą. Tėvelis sužinojo, kad Avilių parapijos Kelpiškių kaime našlė parduoda gerą smuiką. Su tėveliu nubrido per sniegą dvylika kilometrų pasižiūrėti, našlė pardavinėjo savo vyro smuiką. Parodė instrumentą, jis buvo ne tik gražus, bet labai puikiai skambėjo. Lionginas greitai smuiką suderino ir pagrojo. Našlė pasiklausė, susigraudino ir apsiverkė. Lionginui pasakė „Imk ir grok“. Tėvas džiaugėsi, kad žymiai pigiau pardavė nei buvo prieš tai užprašiusi.
Muzika, koncertai – tai tik trumpi praskaidruliai, šviesuliai Liongino gyvenime. Daug jis prisimindavo. Nuo mažens teko matyti daug vargo. Piemenėlio dalia, po to keturiolikos sulaukė ir tapo našlaičiu – mirė mama. Berniukas arė, akėjo, dirbo visus, net sunkiausius ūkio darbus. Iš dėdės Jono išmoko staliaus darbų. Ir sulaukęs garbaus amžiaus Maniuliškėse prie to pačio varstoto šaukštus drožė. Ne sykį yra pasigyręs, kad vieną šaukštą ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei yra padovanojęs. Vaikystėje pirma mokykla Kumpuliuose. Čia lankė mokyklą ir brolis Mykolas. Vyresnis brolis Lionginui padėdavo spręsti matematikos uždavinius, tačiau matematika būsimai muzikos legendai sekėsi prasčiau. Į mokyklą Lionginas dažnai nusinešdavo smuiką ir pertraukų metu juo grojo. Mokytojai gyrė berniuką ir sakydavo, kad dabar aišku, kodėl jo prasti reikalai su matematika.
Labai brangūs ir įsimintini Lionginui buvo Aviliai. Čia Lionginas Abarius pradėjo dirbti ir tapo vargonininku. Su pagarba visada Lionginas prisimindavo ir žmones, kurie padėjo jam muzikos karjeros kelyje. Ypač dėkingas buvusiam Antazavės bažnyčios vargonininkui Juozui Dugnui. Labai norėjo Lionginas išmokti groti vargonais. Liongino tėvas ir paprašė vargonininko pamokyti sūnų groti vargonais. Vargonininkas sutiko. Per gilias pusnis, didelius šalčius skubėdavo iš Maniuliškių kaimo į Antazavę mokytis vargonavimo. Vargonininkas mokė profesionaliai. Tik ne visada dar ir šešiolikos metų neturintis jaunuolis galėdavo ištrukti iš namų. Siautė pokario baisumai. Reikėjo dirbti ūkyje. Tačiau mokslai sekėsi puikiai ir po vargonavimo mokslų vargonininkas Juozas Dugnas pasakė, kad Abarius gali dirbti vargonininku ir rekomendavo Avilių bažnyčios klebonui Juozui Ražanskui į vargonininko vietą.
1946 m. sausio 2 d. apsiavęs kuntapliais, apsivilkęs skolintą kareivišką sermėgą, pasikabinęs lininį maišelį, kuriame buvo giesmynas, išėjo į Avilius. Kelias netrumpas – keturiolika kilometrų. Tik vakarėjant pabeldė į Avilių klebonijos duris. Gaspadinė nužvelgė ir paklausė, ko gi šis jaunuolis nori. Kai išgirdo, kad tai būsimasis vargonininkas, dar labiau nustebo. Lionginas Abarius prisimindavo tą gyvenimo epizodą ir sakydavo, kad tada jis labiau panašėjo į nepilnametį elgetą, o ne į vargonininką.
Taip Aviliuose pasirodė naujas vargonininkas, kuris džiugino ir stebino savo muzikalumu aviliškius. Aviliuose vargonai buvo prasti, nedaug balsų, be pedalų. Grodavo ilgai, kol rankos sušaldavo. Tuo metu vargonai tapo jo sielos atgaiva.
Klebonas Izidorius Puriuškis buvo labai muzikalus. Išmokė Lionginą groti akordeonu. Klebonas vis sakė: Tau, Lionginai, reikia mokytis. Šio patarimo jaunuolis paklausė ir visą gyvenimą džiaugiasi. 1947 metų pabaigoje išvyko Lionginas ir Vilnių, Buvo pažadėta, kad priims jį į Filharmonijos chorą. Liepė atvažiuoti po kelių mėnesių. Nuvažiavo, tačiau nieko neaiškino ir nepriėmė. Tačiau klebonas Izidorius toliau globojo jaunuolį. Klebonas parodė laikraštį, jame buvo parašyta, kad Dainų ir šokių liaudies ansambliui reikalingi du baritonai ir skelbiamas konkursas. Šį sykį nuvažiavo ir laimėjo. Avilių bažnyčioje įvyko įspūdingos atsisveikinimo mišios.
Lionginas dažnai prisimindavo tą atsisveikinimo momentą. Apsikabinom su klebonu Izidoriumi Puriuškiu. Ašarodami tylėjome. Po ilgos tylos klebonas pasakė Lionginui:“ Būk toks visą gyvenimą, koks esi dabar. Dieve, padėk tau“ Juozas Dugnas pakiliu balsu tada pasakė :“Lionginai, siek muzikos aukštumų. Lionginas prisimena: Giedorėliai ašarodami giedojo mišias ir giesmes.. Iškilmingai mišių pabaigoje nuskambėjo Česlovo Sasnausko „Marija, Marija skaisčiausiai lelija. Tu švieti aukštai ant dangaus. Palengvink vergiją, pagelbėk žmoniją, išgelbėk nuo priešo baisaus“. Netrukus Lionginas savo globėjo neteko. Tų pačių metų gegužę Izidorių Puriuškį nuteisė penkiolika metų kalėti.
Be Maniuliškių kaimo, Zarasų rajone brangus Lionginui buvo Avilių kaimas. Neatsitiktinai čia jis šventė aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejų. Atokiame kaime įvyko ir žinomo muzikos korifėjaus koncertas. Lionginas, jo bičiuliai ir artimieji prisiminė muziko karjeros pradžią. Čia jis subrandino sparnus dideliam skrydžiui. Susirinko gausiai žmonių į kultūros namų salę, kur ir vyko žinomo žemiečio pagerbimas. Tada su jaunatvišku veržlumu pristatinėjo garbus maestro savo kūrybą ir gyvenimą. Pasakė, kad Aviliai jam labai brangūs ir mieli jų žmonės. Ir sakė, kad negalėjo atsispirti pagundai nesurengti koncerto čia. Šios šventės nesulaukė Liongino vargonų muzikos mokytojas, bet į ją atvyko vargonininko dukra Vanda. Ir besimaudydamas šlovės spinduliuose Lionginas niekada nepamiršdavo tų, kurie jam sudėtingu ir reikiamu metu ištiesdavo pagalbos ranką ir vesdavo į karjeros viršūnes.
Dažnai prisimindavo draugystę su Pauliumi Širviu. Nė vienas eilėraštis Liongino Abariaus dėka tapdavo daina. Daug Širvio eilėraščių jis mokėjo atmintinai. Ir dažnai Maniuliškėse susitikimų metu Lionginas ne tik dainuodavo dainas, bet ir deklamuodavo Pauliaus Širvio eiles. Jų Lionginas Abarius atmintinai mokėjo labai daug.
Susitikimuose labai pergyveno dėl ankstyvos Pauliaus Širvio mirties. Jo bičiulis išėjo kai buvo kupinas kūrybinių jėgų ir gražių sumanymų. Maestro labai džiaugėsi, kad poeto atminimas gražiai įamžintas Zarasų krašte. Būdamas Zarasuose, Lionginas Abarius visada užsukdavo pas rajono savivaldybės merą Nikolajų Gusevą padėkoti už- rūpestį šiuo ežerų kraštu, žmonių gyvenimu, išsakyti pastabą. Maniuliškėse, maestro sodyboje, visada buvo laukiamas rajono Savivaldybės meras Nikolajus Gusevas.
Dėkingas Lionginas Abarius buvo už straipsnius šalies spaudoje, interneto tinklalapiuose. Jis sakydavo „Ačiū visiems, kurie rašė ir rašo apie mano gyvenimą, apie mano kūrybą ir veiklą. Tai visada įkvėpdavo mane, suteikdavo daugiau naujų jėgų tvirtam dirigento mostui. Dėkingas esu visiems“.
Prieš trejus metus Zaraso ežero saloje darniai skambėjo chorų dainos, džiugino žiūrovus šokėjai. Čia įvyko įspūdinga Rytų Aukštaitijos dainų šventė „Dàinu dainelę“. Šios šventės Zarasuose sumanytojas, iniciatorius ir programos sudarytojas Zarasų krašto garbės pilietis Lionginas Abarius. Scenoje šventės dirigentas, profesorius Lionginas Abarius. Jis ugnies nešėjams perduoda šventės ugnies fakelą. Zaraso ežero salos Didžiajame slėnyje skamba Juozo Naujalio daina „Lietuva brangi“. Šios dainos žodžius parašė Maironis. Nuvilnija saloje ir virš ežero bangų graži muzika ir jaudinantys žodžiai. Lengviems devyniasdešimtmečio dirigento Liongino Abariaus mostams paklūsta per tūkstantį choristų. Tuo metu uždegama ugnis aukure.
Šiltai šventės dalyviai ir žiūrovai sutinka profesorių Lionginą Abarių. Jį sveikina ir padėkos raštą įteikia rajono Savivaldybės meras Nikolajus Gusevas. Jis džiaugiasi, kad Garbės pilietis ir šiandien kupinas gražių sumanymų, kūrybinių ieškojimų. Šventė buvo skirta maestro devyniasdešimtmečio jubiliejui. Maestro sveikina visus šventės dalyvius, žiūrovus ir jo akyse ištrykšta laimės ašaros. Lionginas Abarius sako, kad jis yra laimingas ir turtingas žmogus, laimingesnis už visus, kurie sukaupė didžiausius materialinius turtus. Gyvenimas jam suteikė galimybę kurti, džiaugtis muzika ir džiuginti savo kūryba žmones. Didesnės laimės, pasak profesoriaus, gyvenime negali būti. Abarius sakė: „Aš suradau laimę tokią, kuri reikalinga man ir mano klausytojui“.
Maestro dar turėjo daug planų, tačiau balandžio 22-ąją mes jo netekome. Ir rugpjūčio 8-ąją bus liūdna. Gimtadienis be iškilaus Zarasų krašto sūnaus. Dar sykį pajusime, kiek daug mes negrįžtamai netekome. Liko skausmas, nuo kurio jokių vaistų nėra.
Skaitydamas maestro prisiminimų knygą „Ėjau aš keleliu“ , suradau Liongino žodžius : „Esu labai netobulas, lengvai pažeidžiamas, su visomis silpnybėmis, gal ir kai kuriomis geromis ypatybėmis. Tačiau kantrybės man pakakdavo visose gyvenimo situacijose. Groblėtas gyvenimo kelias grūdino mane“. Šioje autobiografinėje knygoje ir susitikimų metų Lionginas pabrėžė, kad prašo atleidimo dėl savo klaidų. Jų būta, tos klaidos, nuodėmės tegul kartu nueina su manimi į amžinojo poilsio vietą,– sakė jis.
Lietuvos, Zarasų kraštui, jo žmonėms liko šviesus prisiminimas apie iškilų muziką, jo kūrybą, veiklą, Liko jo sukurtos dainos, muzikos kūriniai, visa tai dar labai labai ilgai džiugins klausytoją. Neeilinę asmenybę šaliai padovanojo nedidelis ir labai atokus Maniuliškės kaimas. Šį kūrybingą žmogų visą gyvenimą buvo pakerėję muzikos ir dainų garsai. Tačiau ši nelaisvė Lionginui Abariui teikė ne tik kruopštų ir sunkų darbą, bet ir kūrybos džiaugsmą, gyvenimo laimę ir prasmę.
Parengė Petras Ivanovas
Nuotraukose: paskutinis Liongino Abariaus gimtadienis Maniuliškėse; Lionginą sveikina pirmojo vargonavimo mokytojo Juozo Dugno dukra Vanda 85-ojo gimtadienio proga Aviliuose; rajono Savivaldybės mero Nikolajaus Gusevo susitikimai su profesoriumi Lionginu Abariumi visada buvo šilti ir nuoširdūs; Lionginas Abarius Rytų Aukštaitijos dainų šventėje 2019 metais; šioje šventėje maestro sveikina rajono Savivaldybės meras Nikolajus Gusevas.
Autoriaus nuotraukos