Didžiosios savaitės trečiadienį prasidėdavo didysis prausimasis: vėlai vakare užkurdavo pirtį, naktį prausdavosi vyrai, o jau ryte – moterys. Tai turėję apsaugoti nuo ligų. Sergantieji prieš pat saulės patekėjimą maudydavosi upėse, ežeruose, šaltiniuose. Didįjį ketvirtadienį moterys valydavo visus namus. Ypatinga diena būdavo Didysis penktadienis. Visi stengdavosi būti namie, nes tikėdavo, kad aplink siaučiančios raganos, dainuojančios, šūkaujančios, viliojančios vyrus. Moterys nunešdavo į dirvą košės, sukrėsdavo į duobę, kad būtų geras derlius. 

Mūsų protėviai nuo senų senovės garbino vandenį ir ugnį. Katalikų bažnyčia šias apeigas taip pat palaikė – nuo VIII a. vidurio Didįjį šeštadienį bažnyčios šventoriuose šventindavo vandenį, ugnį. Kas pirmas pasiims ugnies ar pasisems vandens – tas pirmas išgins gyvulius, o šie bus riebūs. Ugnį šeimininkės stengėsi išlaikyti židinyje ištisus metus – iki kitų Velykų, nes tada tuose namuose bus santaika, laimė, netrenks griaustinis. Švęstu vandeniu Velykų rytą šventindavo namus, valgius, gyvulius, pildavo jo į šulinį, taip varydami piktąsias dvasias...

Didįjį šeštadienį, po vakarinių Mišių, visi likdavo giedoti ir melstis prie Kristaus grabo (karsto) pernakt. Kas giedodavo, kas melsdavosi, o kas ir snausdavo... Trečią valandą nakties visi pradėdavo švęsti Kristaus prisikėlimą, procesija eidavo aplink bažnyčią. 

Per Šv. Velykų pusryčius pirmiausia suvalgydavo pašventintą margutį, padaliję visiems po lygiai. Tada visi išsirinkdavo po stipriausią margutį ir daužydavo vieną į kitą, kol paaiškėdavo, kieno stipriausias. Margučius ridinėdavo visoje Lietuvoje – daugiausia vaikai, o kartais ir suaugusieji.

 Velykų rytą vandeniu laistydavo ilgai miegančius, o Aukštaitijoje kartais nešdavo į ežerą ar upelį maudyti.  Antrą Velykų dieną vaikai eidavo kiaušiniauti – jei velykautojui neduosi kiaušinių, tai ir vištos mažai dės. Jaunimas eidavo suptis sūpynėmis, stengdavosi jas kuo aukščiau įsupti, kad linai aukštesni derėtų. 

Apeiginis Velykų stalas – margučiai, kiaulės galva ar paršelis, papuoštas petražolėmis, sūriai, sviestas, babkos, mozūriai, keksai, daigintos avižos... Kiaušinis – seniausias prisikėlimo, gamtos atgimimo, perėjimo į kitą būseną simbolis. Jo viduje slypi nematomas stebuklas – gyvybė! Mūsų protėviai kiaušinius margino įvairiomis natūraliomis medžiagomis – medžių žieve, svogūnų lukštais, ramunėlėmis, samanomis... Vyravo juoda, raudona, gelsva, rusva ir žalsva spalvos. Juoda simbolizuodavo žemę, raudona – gimimą, šviesą, žalia – pavasario augaliją, geltona ir ruda – subrendusius javus. Ornamentai – saulutės, žvaigždutės, žiedeliai, eglutės, paukščiai – irgi turėdavo simbolinę reikšmę.

Šv. Velykos jau vos už kelių savaičių. Rūpestingai joms pasirenkime, gražiai sutikime! 

Medžiaga surinkta salakietės mokytojos Janinos BUKELSKIENĖS, parengė Eglė SADAUSKAITĖ