Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centre buvome maloniai sutikti, sušildyti, direktorė pristatė Centro veiklas, Klaipėdos miesto švietimo ir kultūros įstaigų bendradarbiavimo aspektus, atsakė į mus dominančius klausimus. Visada labai įdomu susipažinti su kolegų darbo ypatumais, gerosiomis patirtimis, iššūkių sprendimo būdais. Susidomėję stebėjom, kaip savo veiklas su mokiniais, taikant patyriminio mokymo metodą, pristatė Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos mokytojos, Klaipėdos Baltijos gimnazijos direktorė. 

 

Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos mokytojai puikiai darbuojasi taikydami patyriminį mokymą ugdymo procese. 2020–2021 m. m. II pusmetyje prasideda Patyriminio ugdymo veiklų organizavimas. Mokytojai dalykininkai mokiniams sukūrė 33 programas. Sausio–vasario mėnesiais mokiniai renkasi programas ir rašo motyvacinius laiškus. Veiklos prasideda kovo mėnesį. Buvo labai įdomu stebėti, kaip vaikai atlieka praktines užduotis kartu su mokytojais, mokslininkais, įvairių specialybių atstovais, įvairiose edukacinėse erdvėse. O veiklos pačios įvairiausios: tyrinėti pajūrio smėlį ir dirvožemio susidarymą, susipažinti su žmogaus kūno sandara, nagrinėti regiono bioįvairovę.... Nors karantinas gerokai pakoregavo planus, bet daug užsiėmimų puikiai vyko nuotoliniu būdu.

 

Klaipėdos Baltijos gimnazijos direktorė pasidalino įdomia patirtimi, kaip jiems sekėsi įveikti mokinių mažėjimo gimnazijoje iššūkį. Šioje gimnazijoje nuo 2018 m. buvo pradėtos formuoti universitetinės inžinerinio ugdymo klasės. Šiose klasėse inžinerinis ugdymas vykdomas pagal Specializuoto ugdymo krypties programų (pagrindinio ir vidurinio ugdymo kartu su inžineriniu ugdymu programų) inžinerinio ugdymo dalį ir Klaipėdos miesto savivaldybės patvirtintą Universitetinių inžinerinio ugdymo klasių modelį, kurio tikslas – padėti mokiniams nuosekliai ir kryptingai ugdyti inžinerinę kompetenciją, reikalingą planuojant ateities karjerą bei studijuojant su inžinerinėmis profesijomis ar inžinerine kūryba susijusius mokslus. Minėtose klasėse mokytojais dirba ir Klaipėdos universiteto, su kuriuo gimnazija nuosekliai bendradarbiauja, dėstytojai. Gimnazistams sudaromos sąlygos teorines žinias pritaikyti praktiškai realiose aplinkose, moderniose laboratorijose, mentoriaujant Klaipėdos universiteto dėstytojams ir verslo įmonių inžinieriams praktikams. Šio pokyčio ir bendruomenės susitelkimo dėka gimnazijai pavyko padvigubinti besimokančių mokinių skaičių.

 

Visus sužavėjo anglų kalbos pamoka, kurioje dalyvavo šuo! Tai naujas metodas, kuris labai šauniai taikomas vedant pamokas netradicinėse aplinkose. Tą dieną mes stebėjome pamoką, kuri vyko Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre. Ją vedė anglų kalbos mokytoja ir edukatorė, šuns šeimininkė, ir žinoma pats šuo Kuršis. 

 

Sužinojome, jog šuo yra puikus žmogaus mokytojas, nes savo smalsia prigimtimi, nesavanaudiška meile, atviromis emocijomis natūraliai skatina vaikus aktyviai įsitraukti į aplink juos vykstančius procesus, o tokiu būdu auga jų sąmoningumas dalyvaujant čia ir dabar. Tai nauja patirtis ir galimybė kurti įtraukiančias, patyrimines veiklas, kuomet bendradarbiauja ne tik įstaigos, bet ir gyvūnai!

 

Po pietų laukė susitikimas su Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkais. Jau kita aplinka, kitos sritys ir temos, bet labai įdomu. Kaip ir kuo gyvena mokslininkai, kokius tyrimus ir bandymus jie atlieka, kaip atrodo laboratorijos, kokia įranga naudojasi, kokius projektus įgyvendina? Viską pristatė ir praktiškai aprodė Jūros tyrimų instituto darbuotojai. Mums, atvykusiems iš ežerų krašto, buvo labai įdomu sužinoti apie jūrinius mokslinius tyrimus, stebėti įrangos ir technologijų galimybes, mokslininkų atsidavimą darbui, jų geranoriškumą dalinantis patirtimi.

 

Ir nors metas jau buvo vėlus, telefonai pypsėjo nuo įspėjamųjų žinučių, jog artinasi audra, nusprendėme nekeisti suplanuotos programos ir aplankyti jūrą – Olando kepurės skardį. 

 

O taip, jūra pasitiko su visa gamtos stichijos jėga!

 

Didžiulis vėjas, linguojančios pušų viršūnės, šniokščiančios bangos, veidą kapojantys lietaus lašai... Beribės jūros ir vėjų šėlsmo įsukti stebėjome nevaldomą, nenusakomą gamtos stichijos grožį. Vėjas kaip mat ištaršė plaukus, apsiaustus, skėčius, išpūtė sunkias mintis, gal todėl buvo taip smagu kvėpuoti jūros oru ir garsus mūsų juokas maišėsi su bangų ir vėjo šniokštimu.

 

Kiaurai permirkę, vėjo išūžtomis ir palengvėjusiomis galvomis, laimingi grįžome į viešbutį. Dar stabteldami prie molo ir vis negalėdami atsigrožėti šėlstančia jūra. Naktinės Klaipėdos programos per lietų tęsti nebenorėjome, tad šią dalį atlikom grožėdamiesi pro 120 aukšto viešbučio langus.

 

Kitą dieną laukė ilga kelionė per kopas. 

 

Diena skirta pažintinei veiklai. 

 

Persikėlėme į Kuršių neriją. Nors dangus buvo apniukęs, vėjuota ir lietinga, nusprendėm nepraleisti progos ir susipažinti su Kuršių nerija. Čia patekęs tikrai gali pasijusti, lyg kitame pasaulyje. Vaizdai bevažiuojant keitė vienas, kitą. Ramios marios, sutvarkyta pakrantė, galybė plaukiojančių gulbių, žaliuojantys miškai, šakas nutūpę kormoranai, mūsų akiai neįprastas kraštovaizdis. 

 

Puiki gidė keliavo kartu ir pasakojo daug įdomių dalykų. Kuršių nerijos didysis kopagūbris, senosios parabolinės kopos ties Juodkrante, Raganų kalno medžio skulptūros, mirusios arba pilkosios kopos ties buvusiomis, dabar užpustytomis Agilos ir Naglių gyvenvietėmis, pustomos Parnidžio ir Sklandytojų kopos, užpustyti palaidoti dirvožemiai, savita augalija ir gyvūnija, taip pat miškai su sengirės fragmentais...

 

Naglių gamtinis rezervatas, pažintinis takas su stulbinančio grožio Pilkųjų kopų peizažu.

 

Žengiame į kopas ir į veją. Tarsi boluojančiu kilimu uždengtas, kraštovaizdis susiformavo XVII-ajame amžiuje, kai, iškirtus mišką, iš pajūrio smėlis ėmė keliauti marių link. Naglių gamtinis rezervatas saugo vieną liūdniausių Kuršių nerijos istorijų. 1675–1854 metais čia buvo užpustytas Naglių kaimas, kuris savo vietą keitė net kelis kartus, tačiau dabar glūdi giliai po smėliu. Pasakojama, jog tuomet kopų slinkimo greitis buvo nuo 0,5 iki 15 metrų per metus ir žmonės ilgai, tačiau, deja, nesėkmingai su šia gamtos rykšte kovojo.

 

Nuo supustytų Pilkųjų smėlio kopų atsiveria įspūdinga panorama: vienoje pusėje matyti ramios Kuršių marios, o kitoje – šėlstanti Baltijos jūra ir pajūrio pušynų žaluma. Visas šis kraštovaizdžio ansamblis – tiesiog svaiginančiai tobulas gamtos paveikslas. 

 

Parnidžio kopa. Tai tikras gamtos stebuklas, kurio magija neabejoja nė vienas čia pabuvęs. Šį unikalų kampelį rašytoja Patricia Schultz įtraukė į savo knygą „1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį". 

 

Granitinis Saulės laikrodis, Mirties slėnis, kopos. Smėlio ir vėjo raštai. Ramybė ir stichija. Plaukai pilni smėlio, galva – vėjo, o širdis jūros šėlsmo.

 

Ir dar daug nuostabių dalykų spėjome pamatyti. 

 

Nida. Su spalvingomis vėtrungėmis, Vytauto Kernagio suoleliu, mediniais žvejų namukais. Unikalus Mizgirių gintaro muziejus. Šeimininkė stebisi, kad mes iš Zarasų tokiu oru atsibeldėme į pajūrį ir vaišina mus gintaro trauktine, kad nesušaltume. O mes džiaugiamės smagiu oru, klausomės įdomių pasakojimų, gėrimės eksponatais ir stebimės žmogaus siekiu kurti grožį.

 

Daug žmogaus rankų ir gamtos sukurtų dalykų dar galima pamatyti šiame rojaus kampelyje, bet laikas namo. 

 

Parsivežame pilną bagažą įspūdžių, patirčių, gamtos grožio, žmonių gerumo. Daug pamatėme, suradome naujų kontaktų, pasisėmėme idėjų. 

 

Kaip Centro direktorė sako – geriausiai darbai sekasi tam žmogui, kurio akys spindi. 

 

Tad grįžtame spindinčiomis akimis.

 

Dėkojame visiems, kas organizavo kelionę, dėliojo programą ir maršrutus, atliko organizacinius darbus.

 

Išvyka finansuota projekto „Lyderių laikas 3“, Zarasų rajono savivaldybės administracijos bei dalyvių lėšomis.

 

Zarasų rajono švietimo įstaigų vadovai.

Nuotraukos Rimanto Bikulčiaus ir Leono Sadausko.