Kaskart būnu labai sujaudintas, gavęs kokį nors įvertinimą. Kaskart jis būna netikėtas ir priverčiantis apmąstyti savo gyvenimą.

 

Visada taip maniau, bet ir šiandien, jau sulaukęs garbaus amžiaus, galiu patvirtinti, kad esu labai dėkingas savo Tėveliams, kurie įdiegė suvokimą: „viską, ką darai, turi daryti su meile“. O svarbiausia, kad visas gyvenimas turi būti skirtas Dievui, Žmogui ir Darbui. Šia mintimi pasikliaudamas ir ėjau per gyvenimą Viešpaties vedamas ir globojamas. Gal todėl nė karto nebuvau suabejojęs savo pašaukimu, visada su meile tarnavau Dievui ir Žmogui.  

 

Žinau, kad yra parapijiečių, kurie paburbuliuoja: „klebonas piktas – barasi“. Išsakyta nuomonė, pamokymas - tikrai nėra barimasis. Ir kaip gera, kai susitikus, parapijietis (esamas ar buvęs) prieina, padėkoja: „Ačiū, kad patarėt“, Ačiū, kad perspėjot“, „Ačiū, kad pasakėt, kad sudraudėt“. Man visada buvo ir yra skaudu, kai per Velykų ar Kalėdų šventes vaikai ne pas tėvukus lekia, bet į kurortą skuba. Skauda širdį ir tada, kai Močiutė, nudirbtom rankom, anksčiausiai ryte atsikėlusi, kad spėtų visą maistą šventėms suruošti (kad vaikai ir anūkai ramiai miegotų), viena atbėga bažnytėlėn. Man liūdna, kai kapas apkraunamas kupetomis gėlių, o gyvas būdamas nebuvo sulaukęs nei kuklaus žiedelio – taip ir išėjo Amžinybėn ilgėdamasis savo artimųjų – nuoširdaus pabendravimo, pabuvimo kartu, pakvietimo paprasčiausiam arbatos puodeliui. Apmaudu, kai į Bažnyčią žmonės užsuka tik tada, kai reikia tuoktis, krikštyti, ar išlydėti. Man liūdna, kai sakoma, jog žmogų Dievas apleido, nors jie patys dešimtmečiais nebuvo užsukę į Dievo namus. 

 

Sovietinėje armijoje po karantino, nuvežė į tarnybos vietą Königsbergą, (Kaliningradą), mačiau daug bažnyčių bokštų – galvojau sau, kai tik išleis į miestą, galėsiu aplankyti šventoves. Deja, jos buvo liuteroniškos, paverstos sandėliais, kai kurios subombarduotos. Labai nusiminiau, kad sekmadieniais negalėsiu užeiti į bažnyčią (sekmadieniais kareivius išleisdavo į miestą). Supratau ir nusivyliau, kad visos dienos bus be švenčių – be sekmadienių. 

 

Dabar laisva Lietuva: niekas nepersekioja, niekas nedraudžia, tačiau daugeliui žmonių (net ir tikinčiųjų) visos dienos būna tokios pačios – be atokvėpio, be švenčių, be bažnyčios, be sekmadienio. Vienas iš 10 Dievo įsakymų (Ketvirtasis): „Švęsk sekmadienį“. Ne veltui sakoma: „kas dirba sekmadienį, arba jį apleidžia, tas dirba šėtonui ir jam tarnauja“. Žmonės, nepailsėję, nepabuvę šventovėje, prašo Dievo palaimos, tačiau iš to kyla pykčiai, barniai, nusivylimas, – tai skatina nesantaiką šeimoje: daugėja skyrybų, kadangi žmonės dvasiškai nepailsi. 

 

Anksčiau buvo gražios tradicijos, naujagimius krikštyti senelių, prosenelių – šventųjų vardais. Dabar žmonės sumaišė sąvokas: žmonių vardais vadina gyvūnus: katinus, šunis, driežus, papūgas, kanarėles, o vaikams suteikia vardus – skirtus gyvūnams. Tai netikėjimo ir nemeilės sau bei nemąstymo apie vaiko ateitį pasekmės.  Norisi vis įmantriau, iššaukiančiai - „nepadabnai“. 

 

Kunigaujant daug visko teko išgyventi, pamatyti ir suprasti. Lankydamas parapijiečius, suprantu, kad vyresnio amžiaus žmonės jaučia susvetimėjimą, atstūmimą; matau, kaip sunku jaunam žmogui – į darbą nepriima be patirties, o kaip tos patirties įgauti, kai mokslai būna tik baigti. Ir taip užburtas ratas.  

 

Visada norėjau ir tebenoriu, kad Bažnyčia tarnautų Gėrio, Grožio skleidimui, kad Bažnyčia būtų atvira kasdien ir kiekvienam, kad kiekvienas čia rastų dvasinę atgaivą. Visada kartoju, kad negimė nė vienas garsenybe – Prudnikovu ar Noreika. Talentą reikia ugdyti, skatinti. Reikia jauniems žmonėms sudaryti galimybę skleisti jų sparnams – nereikia sparnų pakirpti. Todėl visada džiaugiuosi, kai Bažnyčioje koncertuoja jaunimas, vyksta įvairios šventės. Šiemet Bažnyčioje vyko  Paskutinio skambučio šventė abiturientams, Motinos dieną skambėjo užburiantys fleitos garsai. Ne kartą koncertavo šaunus Trio: Aušra Strumilienė, Evelina Akatjeva, Viktoras Lapėnas; 

 

Visada prisimenu vieno, seniai jau amžiną atilsį evangelikų reformatų kunigo, su kuriuo teko susitikti kunigystės pradžioje, mintį, kad „Klebonas parapijoje – tik vienišas stulpas. Parapijiečiai – tai atramos. Be jų pagalbos jis neišsilaikytų.“. Mes, kunigai, šeimos nesukuriame, todėl mūsų šeima – yra visi žmonės, esantys šalia mūsų. Visada labai džiaugiuosi, kad šalia tikrai daug labai gerų, darbščių, nuoširdžių žmonių, padedančių, paremiančių, palaikančių. Aš vienas negalėčiau nuveikti nieko. Žmonės, esantys šalia manęs – tai didžiausias mano turtas, kurį aš turiu. Jų darbai, talentai, veikla, atsidavimas kuria mūsų parapijos, mūsų miestelio, mūsų rajono istoriją. 

 

Niekada nesivaikiau turtų ir garbės – paradoksas, bet visada būnu skiriamas į parapijas, kuriose tikrai būna daug darbų, kuriuos padedamas žmonių ir Dievo pagalba. Didžiausias stebuklas – baigti Antalieptės bažnyčios remontai, Dusetų varpinės, turinčios istorinę vertę, sutvarkymas, kunigų palaidojimo vietos sutvarkymu kapinėse. Negirdėtas dalykas: Dusetos – vienintelė parapija Panevėžio vyskupijoje (gal net ir visoje Lietuvoje), neturinti savo klebonijos. Kleboniją tenka nuomotis. Bet visus klausimus bandome spręsti ir įveikti kartu su parapijiečiais, pasitikėdami Aukščiausiojo valia.

 

Dar kartą Dėkoju VISIEMS (be išimties): kiekvieno Jūsų indėlis parama, pagalba man visada yra svarbi ir labai reikalinga. Dominyko Bukonto premija mane įpareigoja dar atidžiau pažvelgti ir pamatyti kiekviename Žmoguje Dievo vaiką, širdimi mylėti kiekvieną. Ir toliau dirbti Jums ir Dievo garbei. 

 

Už visus Jus meldžiuosi Šv. Mišių aukoje, linkėdamas Dievo globos, palaimos ir Švč. Mergelės Marijos užtarimo. Būkit sveiki. Būkit laimingi. Būkit palaiminti.

 

Nuoširdžiausiai

Jūsų kan. Stanislovas Krumpliauskas