Maestro kūryba artima, sava ir brangi ne tik mūsų krašto žmonėms, bet ir visiems Lietuvos žmonėms. Lionginas Abarius vasarą gyvena savo gimtinėje – Maniuliškių kaime, kur gimė, iš kurio išėjo į platų muzikos pasaulį ir sulaukė didelio pripažinimo.

 

Pasveikinti su gimtadieniu Zarasų krašto garbės piliečio į jo gimtinę atvyko Zarasų rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas. Meras džiaugėsi, kad beveik tris ketvirčius amžiaus Liongino gyvenimas glaudžiai susijęs su muzika, ji jį pavergusi. Zarasiečiai didžiuojasi tuo, kad žinomas maestro yra jų žemietis. 2006 metais jam  suteiktas Zarasų krašto garbės piliečio vardas. Džiaugiamės, sakė meras, kad kur bekoncertuotų, ką bedirbtų profesorius, jis visada prisimena savo gimtąjį kraštą, gimtuosius namus ir savo žemiečius. Muzikos korifėjų sveikino mero patarėjas Vilhelminas Kuzmickas, Antazavės seniūnijos seniūnas Algirdas Lekaveckas, Antazavės bendruomenės narys Antanas Navickas.

 

Lionginas Abarius labai džiaugėsi sveikinimais, linkėjimais. Maestro labai šviesios atminties, prisiminė daug savo gyvenimo epizodų. Dėkojo ne tik svečiams, bet ir žmonėms, padėjusiems siekti meno aukštumų.

 

Lionginas Abarius prisiminė Avilius, šio kaimo bažnyčioje prasidėjo jo karjeros pradžia. Čia penkiolikmetis Lionginas Abarius tapo vargonininku. Lionginas prisiminė žmones, kurie padėjo jam muzikos karjeros kelyje. Ypač dėkingas buvusiam Antazavės bažnyčios vargonininkui Juozui Dugnui. Labai norėjo Lionginas išmokti groti vargonais. Liongino tėvas ir paprašė vargonininko pamokyti sūnų groti vargonais. Vargonininkas sutiko. Per gilias pusnis, didelius šalčius pėsčias skubėdavo iš Maniuliškių kaimo į Antazavę mokytis vargonavimo. Vargonininkas mokė profesionaliai. Tik ne visada jaunuolis galėdavo ištrūkti iš namų. Siautė pokario baisumai. Reikėjo dirbti ūkyje. Anksti neteko mamytės. Tačiau mokslai sekėsi puikiai ir po vargonavimo mokslų vargonininkas Juozas Dugnas pasakė, kad Abarius gali dirbti vargonininku ir rekomendavo Avilių bažnyčios klebonui Juozui Ražanskui į vargonininko vietą.

 

1946 m. sausio 2 d. apsiavęs kuntapliais, apsivilkęs skolintą rusišką kareivišką sermėgą, pasikabinęs lininį maišelį, kuriame buvo giesmynas, išėjo į Avilius. Kelias netrumpas – keturiolika kilometrų. Tik vakarėjant pabeldė į Avilių klebonijos duris. Gaspadinė nužvelgė ir paklausė, ko gi šis jaunuolis nori. Kai išgirdo, kad tai būsimasis vargonininkas, dar labiau nustebo. Šiandien Lionginas Abarius prisimena, kad jis panašėjo tada į nepilnametį elgetą, o ne į vargonininką.

 

Taip Aviliuose pasirodė naujas vargonininkas, kuris džiugino ir stebino savo muzikalumu aviliškius. Lionginas Abarius pradėjo nuo vargonavimo Aviliuose ir gyvenime pasiekė neregėtų ir nesvajotų aukštumų. Visur jis įtemptai dirbo ir tik darbu ir savo talentu viską pasiekdavo. Iš pradžių buvo eiliniu dirigentu, vėliau tapo Dainų švenčių vyriausiuoju dirigentu. Svarūs jo pasiekimai ir pedagogikoje. Nuo eilinio dėstytojo iki žinomo profesoriaus. Gražūs jo pasiekimai ir kūryboje. Nuo liaudies dainų iki sudėtingų ir žinomų muzikos kūrinių.

 

Lionginas Abarius, jo dukra Daina nuoširdžiai sutiko svečius. Lionginas Abarius  dėkojo merui, sakė, kad jis visada laukiamas svečias jo sodyboje. 

 

Lionginas Abarius atskleidė ir savo ilgaamžiškumo paslaptį – visada gyvenime džiaugtis mažais ir ne visada reikšmingais dalykais ir stengtis paversti kiekvieną dieną maža ir įspūdinga švente. Visiems reikia išmokti dovanoti šiltą draugišką žvilgsnį, gerą, nuoširdų žodį tiems, kurie šalia Jūsų. Tada pajusite kaip tai gaivinančiai šildo ir Jūsų pačių širdis. 

 

Petras Ivanovas

 

Nuotraukose: Zarasų krašto garbės piliečio, profesoriaus, maestro  Liongino Abariaus sveikinimo akimirkos Maniuliškių kaime.

Autoriaus nuotraukos