Birželio 14 -osios, Vilties ir Gedulo dienos minėjimas
Salako seniūnijos Partizanų kalvelėje

Sniegynai, šaltis ir mirtis, tautos mūs nepalaužė,
išliks skaudi mums atmintis, kol švies virš mūsų saulė.
Šviesiuos saulutės spinduliuos, trispalvė plevėsuoja,
užgrūdintų žmonių veiduos, giesmė iš lūpų liejas ..

Birželio 14 d. skirta tragiškiausių Lietuvos istorijos įvykių - masiniams trėmimams į gūdžią Sovietų Sąjungos šiaurę atminti.
Tremtis neaplenkė nei vieno Lietuvos kampelio, tame tarpe skaudžiai nukentėjo ir mūsų krašto šeimas, kurios į tremtį išsivežė savo patirtį, prisiminimus, žinias, įgūdžius, kultūrą ir dalelę okupuotos, tačiau nenugalėtos Lietuvos.
Ši diena - tautos gedulo ir vilties diena. Vilties išgyventi, vilties sugrįžti į tėvynę, vilties išlikti..

Tradicinė eisena nuo Salako kultūros namų iki ,,Partizanų kalvelės“ tą gražią birželio 14 d. pajudėjo. Tik kilometro ilgio atkarpa, o kiek mintyse sukosi vaizdų... Dabartis, kai pasipuošę tautiniais rūbais su gera nuotaika eini grožėdamasis diena, šviečiančia saule, klegančių vaikučių garsais, tave nubloškia į 1941 metų birželio 14 dieną, kai nieko neįspėtus žmones surenka iš namų, kiemų, mokyklos. Su keliais pačiais reikalingiausiais daikteliais, sumestais paskubomis į lagaminą: tai rūbai, nuotraukos, duona, lašiniai, rožančius.... Ką gi daugiau gali per kelias minutes pasiimti nežinant nei kur, nei kuriam laikui tave paima. Tikriausiai nepagalvojo apie tai, kad ir iš tokios dusinančios vasaros veš ten, kur prireiks neužilgo pačių storiausių kailinių... Tada vėl sugrįžtu į dabartį. Močiutė vedasi anūkėlius, kurie pavargo mažomis kojytėmis eiti, o dar taip karšta. Netikėtai perveria mintis apie tas dienas. Nuo motinų atskirtus vaikus, klykiančius iš baimės ir pasimetimo. Ir dar daug visokių padrikų minčių sukosi galvoje. Apie vyrus, kurie visa tai matė ir negalėjo apginti savo šeimų, apie ilgą kelionę stačiomis traukinyje ir tą klaikią smarvę vagone. Apie moteris, galvojančias, Dieve, nepamelžiau Žibutės, juk ji gali užtrūkti... Smegenys nemoka atsijungti taip staiga nuo kasdienių rūpesčių ir darbų. O dar mintys - kas bus ir kur mus veža? Apie alkį, netektis, praradimus...

Ant ,,Partizanų kalvelės“ eisenos dalyvių laukė Salako socialinės globos namų seneliai. Kai kurie yra tų dienų liudininkai. Skambėjo tremtinių eilės ir dainos. Padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakutės. Minėjime kalbėjo Zarasų rajono savivaldybės direktoriaus pavaduotojas Gediminas Gaidamavičius ir Salako seniūnas Renius Kisielius.

Kas šioj žemėj pasėjo tiek daug akmenų?
Akim atmerktom tarsi aklas einu
Nusibrozdinęs kojas, suplėšęs batus
Aš per žemę einu metų metus.

Sausio speigą mačiau ir vėtrą rudens
Aidint varpą girdėjau iš po vandens
Sužeistieji vaitojo beprasmiam kare
Jų veidų nenuplovė lietus vakare.

Dulkės mano akyse
Gerklėje troškulys
Dieve, kaip aš pavargau
Kur gi toji šalis?
Kiek dar metų lemta man
Lodyt kaimo šunis?
Kiek dar metų aš klaidžiosiu
Kaip tremtinys?

Rita Pumputė

Salako bendruomenės „Sakalas“ pirmininkė

Leono Sadausko nuotraukose – renginio Salake akimirkos.