Gegužės 19 dieną Dusetų dailės galerijoje atidaryta galerijos menininkės Eglės Lipeikaitės jubiliejinė akvarelių paroda „Pavasario vanduo“. Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas džiaugėsi šviesia, optimistiška paroda, o jos autorę įvardino kaip akvarelės virtuozę, garsinančią šį daug kantrybės ir įgūdžių reikalaujantį meno žanrą, sėkmingai ugdančią naujus kūrėjus savo įkurtoje akvarelės mokykloje. Joje liejimo paslapčių gali mokytis tiek vaikai, tiek suaugusieji. Parodos atidaryme dalyvavo Eglės mokinių būrelis, atvykęs iš Vilniaus pasveikinti mokytojos. Prieš atidarymą jų dar suspėta ir plenerą surengti Padustėlio sode, tarp gausiai žydinčių obelų. O parodos atidarymo metu prapliupęs lietus buvo lyg užsakytas, juk akvarelė neįsivaizduojama be gaivaus vandens.

Eglė džiaugėsi tiek galerija, tiek dėmesingu, kiekvieną atvykusį menininką, lankytoją šiltai sutinkantį jos vadovą Alvydą, tiek ežeringu mūsų kraštu: „Nežinau šviesesnės ir jaukesnės galerijos. Man visada didelė šventė atvažiuoti čia. Per vieną dieną pamilau Dusetas ir dabar galvoju, ką aš veikiau visą gyvenimą be jų. Norėčiau gyventi dar tiek, kad atsigriebti Dusetose – čia man atsidaro širdis ir kūrybai jėgų yra daugiau.”

Eglė pasakojo, kad filmuoja minutės trukmės vandens raibuliavimą ir tai jai padeda dar geriau atskleisti vandens paslaptis: „Vanduo – tai begalinė idėjų substancija. Pati savęs klausiu, ką jame randu, kad noriu ir noriu jį piešti? Vandenyje yra universalios idėjos – vėjas duoda ritmą, saulė šviesą, kuri atsispindi per tą ritmą ir viskas tarpusavyje susiriša, viskas persipina. Kaip ir mes, žmonės, esam susiję vienas su kitu. Vanduo įtraukė mane ir, matyt, greitai neišlipsiu. O gėlės – tai kvepiantis grožis, kurį kas metai naujomis akimis pamatai… Norėjau padaryti vandens ir gėlių, kurios žydi dabar, pavasarinę parodą. Tai pats gražiausias laikas, kai net ir naktį sunku miegoti, norisi piešti!“

Pakalbinau Eglę, kuri mielai pasidalino mintimis apie akvarelės meną ir ne tik…

Paroda jubiliejinė… Kokios mintys aplanko, pasiekus šią gyvenimo atkarpą?
Norėčiau, kad tai būtų tik pusiaukelė delno gyvenimo linijoje, kurią pratęsiu kurdama čia, Dusetose.

Parodos pavadinimas gaivus, viltingas… Esi pozityvus žmogus?
Taip, jaučiuosi kaip pavasario daigelis, braunuosi aukštyn ir ieškau šviesos. Man kvepia žemė, groja lietus, mirguliuoja lapų šešėliai po kojomis, noriu kiekvienos dienos. Dabar stebiu suspaustus bijūnų pumpurus ir laukiu, kada atsivers.
 

Karantinas – tai metas, kai (ne)gali…
Negali keliauti toli, bet ir savas horizontas mielas. Užtenka įeiti į mišką, įsiklausyti, ir jis tampa begalinis. Dusetų giria šalia man atstoja visas keliones.
 

Šeimos nariai susiję su menu?
Mano tėveliai matematikai, vyras fizikas. Nors jie ir ne menininkai, visada mane palaiko ir padeda. Mama per naktį kepė pyragėlius su baravykais parodos atidarymui.
 

Ar visi gali išmokti lieti akvarelę? Kokie žmonės ateina jos mokytis?
Gali išmokti tie, kurie nori mokytis, ne vien siekia rezultato. Jei akvarelę pamilsta, pajaučia jos skaidrumą, virpėjimą teptuke. Manau, ateina mokytis švelnesnės sielos žmonės, tyliau kalbantys, ramiau dirbantys.
 

Mėgstamiausia tema – vanduo? O gal yra kažkas, ko norėtųsi imtis, bet dar neatėjo tam laikas?
Pradėjau tapyti portretus. Sunku, įdomu, bet vanduo vis įtraukia atgal į savo stichiją. Vos išlenda saulė iš debesies, mintyse spėlioju, kažin kaip nušvito Švento ežero veidas, o ar giliai matosi Luokeso dugnas? Tada mintys strykteli link jūros, kaip ten vanduo, ar snaudžia, ar giliai kvėpuoja, ar purslais taškosi.
 

Smagiausi pastarųjų metų laimėjimai?
Nesitikėjau, kad mano vandenų knyga, kurią kūriau tarsi sau, taps rimtu darbu, bus mylima ir gerbiama. Ji jau turi savo kelionę, o man grįžta atsiliepimų bangos, naujos vandenų istorijos.
 

Eilinė kūrybos/darbo diena?
Kiekvieną dieną pradedu priėjimu prie lango, pažiūriu dangaus spalvas. Ten tarsi gaunu dienos pradžią, nuotaiką, pirmą natą. Tuomet paprasti tinginio pusryčiai, dažniausiai kiaušinienė. Pasvajojimai ragaujant kavos putą, interneto naujienų patikrinimas, lengva mankšta. Pagaliau įdomiausia dalis – prieš akis – drėgnas akvarelinio popieriaus lapas. Kuo jis didesnis, tuo ilgiau užtrunku tapydama. Grįžtu pavargusi, bet laiminga, net jei darbelis pavyko mažiau. Tuomet skanuoju, dedu į socialinius tinklus ir renku laikus.
 

Kas pateko į autorinį kūrybos albumą? Jis pirmas?
Taip, tai pirmas ir kol kas vienintelis toks kūrybos albumas, skirtas vienai temai – vandenų akvarelėms. Pradžia prie saulėto Akmenos ežero, kur nuliejau pirmas bangas su akmenėliais gilumoje. Tuomet parodos, konkursai, laimėjimai, naujos temos, techniniai iššūkiai.
 

Šiandien man vandens bangų potėpiai, jų švelnūs persipynimai – tarsi branduolys, atspirties taškas, laikantis sielą tvirtai šių dienų nerimastingame gyvenime.
 

Keletas žodžių parodos lankytojams…
Linkiu akvarelę pamatyti kaip ežerą, o Sartus – kaip naują paveikslą.

Pavartyti ar įsigyti Eglės Lipeikaitės kūrybos albumą, pasigėrėti nuostabiomis akvarelėmis, kuriose mirguliuoja krištolinis vanduo, skleidžiasi įstabiausi gėlių žiedai, kviečiame iki birželio 10 d.

„Vanduo visada buvo įdomi tema. Bangų ritmo, gyvybės, šviesos šokio stebėjimas virto didžiule serija akvarelių, kurios tęsiasi iki šiol ir neturi pabaigos. Vandens tapymas – tai tarsi dirigavimas jūros simfonijai. Vandenyje susilieja šalti dangaus atspindžiai ir šiltas žemės kūnas. Vanduo juda vėjo ritmu, gaudo šviesą, bangų linijomis ją atspindi jūros dugne. Saulės blikai bėga dugnu lyg auksinės gyvatės ir išnyksta gelmėje. Tai labai gyva ir besimainanti substancija, turtinga spalvomis ir emocijomis. Vanduo mane traukia savaime, kaip ir pati akvarelė. Jame randu universalias tapybos idėjas, kalbančias apie atsiradimą ir išnykimą, jautrumo ir jėgos pusiausvyrą, spalvų harmoniją ir gamtos ritmą.“

E. Lipeikaitė
Gimė 1971 m. Vilniuje.
1986 m. Vilniaus dailės mokykla.
1994 m. Vilniaus dailės akademija, dizainerės specialybė.
2012 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Akvarelės mokėsi pas tapytoją Vytautą Pečiukonį.
Nuo 2002 m. rengia personalines akvarelės parodas bei dalyvauja tarptautinėse akvarelės bienalėse.
2009 m. įkūrė savo akvarelės studiją, kurioje iki šiol moko tapybos akvarele vaikus ir suaugusiuosius.
Gyvena Vilniuje ir Dusetose.
2014 m. Pasaulinio akvarelės konkurso finalistė, Narbonė, Prancūzija.
2019 14th Art Renewal Center Salon konkurso finalistė, Amerika.
Apie 40-ies tarptautinių akvarelės bienalių, festivalių ir parodų dalyvė Lietuvoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Meksikoje, Italijoje, Graikijoje, Slovėnijoje, Indonezijoje, Albanijoje, Indijoje, Kanadoje, Portugalijoje, Vietname, Latvijoje, Peru, Suomijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, Amerikoje, Ispanijoje, Serbijoje, Kinijoje.
 

Vilija Visockienė.

Nuotr. autorės.