Kasmet Lietuvoje vyksta tradicinė liaudies meno konkursinė paroda ,,Aukso vainikas“, kurioje savo kūrybą pristato daug mūsų šalies tautodailininkų, įvairių amatų meistrų. Šiame bene svarbiausiame šalyje liaudies kūrėjų sujudime sėkmingai dalyvauja ir Zarasų rajono liaudies meno kūrėjai, o ypač audėjos. Aukščiausia nominacija yra apdovanotos Zarasų kraštą garsinančios savo audimais tautodailininkės Adelė Tumėnienė ir Rima Vitaitė. O pačioje sausio pradžioje iš respublikinės šios konkursinės parodos, vykusios Raudondvario dvare (Kauno r.), atskriejo džiugi žinia, kad Aukso vainiku nominuota jau ir trečioji zarasiškė – Birutė Andrijauskienė už aukštaitiškų tautinių kostiumų kolekciją. Labai džiaugiamės ir kalbiname laureatę.
– Birute, nuoširdžiausiai sveikiname Tave tokio gražaus ir svaraus laimėjimo proga. Bet pirmiausia – kaip čia buvo: žemaitė iš pajūrio priešingame Lietuvos pakraštyje, ryčiausiame krašte, atsidūrei..
– Taip, gimiau Klaipėdoje. Teko lankyti net tris vaikų darželius, tiek pat mokyklų, baigiau vidurinę, po to išmokau siuvėjos amato, dirbau. O toliau kaltas Gintaras, kuris tuomet Klaipėdoje režisūros mokėsi – tai jis į Zarasus, prie ežerų, ,,į kalnus“, mane parsivežė. Iki tol Zarasuose nesu buvusi, tik prieš vestuves vienintelį kartą atvežė parodyti savo giminei. Taip tapau Aukštaitijos marti. O susipažinome per folklorą Klaipėdoje, Jūreivystės kultūros namuose. Dalyvavau folkloro ansamblyje – šokau, dainavau, o Gintaras buvo kaip muzikantas, armonikėlę tampė.
– Į ,,Aukso vainiko“ apdovanojimą eita ne vienerius metus. Kada ,,užkabino“ audimas? Kas paskatino austi? Kokie tie žingsniai buvo?
– Pradėjau austi jau Zarasuose, kai Rimos Vitaitės vadovaujama kultūros bendrija „Sėla“ 2003 m. vykdė PHARE programos Žmogiškųjų išteklių projektą „Tradicinių amatų artelė“, skirtą seniesiems tradiciniams amatams atgaivinti. Buvo daug veiklų, viena iš jų – audimas. Kaip folklorą lankanti ir kultūros centre bebūnanti, užkliuvau į tuos mokymus. Nuo to ir pradėjau – audžiau ir audžiau, nebepamečiau audimo staklių. Zarasų kultūros centre įkurta ,,Amatų artelė“, kur iki šiol audžiame, siuvame, piname. Taigi, ir tradicinius aukštaitiškus tautinius kostiumus, sceninius drabužius bei kita. Rimos pavyzdys užkrėtė.
– Jau kelerius pastaruosius metus dalyvauji ,,Aukso vainiko“ konkurse, buvai vis ryškiau pastebima, vertinimo komisijos giriama.
– Taip. Dalyvavau regioninėse konkurso parodose. Pradžioje buvau vertinama kukliau – tai kokia prizinė vietelė, tai paskatinimas. 2019 m. laimėjau regioninį „Aukso vainiko“ konkursą, vykusį Ignalinos krašto muziejuje. Tuomet pateikiau keturis tautinius sijonus bei kostiumą ir respublikiniame ture Alytuje buvau pripažinta Metų meistre ir apdovanota specialiuoju diplomu. O štai praėjusiais metais, vėl laimėjusi pirmąją vietą regioninėje parodoje Molėtų krašto muziejuje, dalyvavau respublikiniame konkurse ir...esu vainikuota.
– Turbūt kirbėjo mintis prasibrauti prie aukščiausios nominacijos? Esi užsispyrusi žemaitė ir po nemažo laimėjimo Alytuje turėjai tikslą nenusileisti ir toliau... Kaip jautiesi, kai jau atėjo graži žinia iš vertinimo komisijos?
– Žmogus nori būti įvertintas, bet kad labai būčiau besiveržusi į tas nominacijas, tai – ne. Šito amato mokiausi ir audžiau bei dabar audžiu savo malonumui, nes labai patinka, o įvertinimas, matyt, už tą darbą, gerą įdirbį. Žinoma, kai sužinojau tą žinią, buvo pakylėjimas, širdis ir plazdėjo, ir dunksėjo. Pripažinimas visada malonu.
– Iš prigimties žemaitė, o audi aukštaitiškus kostiumus. Lyg ir paradoksalu. Ar nesikerta audimų raštai, nesipainioja motyvai, spalvos? Ar iš karto perpratai koloritą? Gal norisi ir žemaitiško audimo?
– Kol gyvenau Klaipėdoje, audimas atrodė tolimas ir nepasiekiamas dalykas. Audimo mokiausi Aukštaitijoje ir turėjau dvi mokytojas - Adelę Tumėnienę, kuri perteikė technologinius dalykus, ir Rimą Vitaitę, davusią tautinio kostiumo pažinimą, autentikos supratimą. Joms esu labai dėkinga. Taigi man nereikėjo ,,persilaužti“, pereiti nuo žemaitiško audimo į aukštaitišką, nes viskas jau Aukštaitijoje vyko. Žemaitijoje būdama iki liaudies meno nepriėjau, man tik buvo labai gražu ir patiko. Ir dabar mėgstu raudoną spalvą, žemaitišką. Neretai norisi, ,,žiauriai“ norisi žemaitiškumo į audimą įvesti, bet kai taip esu išmokusi, tai ir audžiu aukštaitiškai. Tiesa, vienam šokių kolektyvui priaudžiau žemaitiškų prijuosčių, vyrukui iš Klaipėdos – liemenę. Bet Žemaitija turi ir savo puikių audėjų. O aš, kad jau esu čia, Zarasuose, tai ir pyškinu aukštaitiškai, atstovauju Aukštaitijai, Zarasų sėliškam kraštui.
– Esi Zarasų marti. Kaip prigijai, ar nesijauti svetima? Beje, kaip tikro aukštaičio Gintaro Andrijausko giminė priėmė žemaitę nuo jūros?
– Ne, nesijaučiu svetima. Anyta labai gražiai priėmė, visa aukštaitiška giminė yra labai folkloriška, daininga, puikiai sutariame. Ansamblyje ,,Seluona“ pritapau taip pat. Kartą R. Vitaitė yra paklaususi, kaip geriau gyventi: ar išvažiavus savastį išlaikyti, ar pritapti prie to, kur atsidūrei. Manau, gerai ir savo išlaikyti, tačiau kur gyveni, ten reikia perimti gyvenimo būdą, papročius, tradicijas. Negi kaip koks revoliucionierius pradėsi keisti pagal save.
– Esi audėja, dalininkė, scenografė ir dar daug ką kita sugebi. Bet juk gimei mieste, ,,ant asfalto“... Iš kur tai? Ar teko kaimo troboje bent kada būti, pajusti tą kaimo dvasią?
– Tėčio mama gyveno Plungėje, nuosavame name. Dar vaikas būdama važiuodavau pas babą, bendravau... Gerai prisimenu - tokia kaimiška žemaitiška troba, tradicinė aplinka ir atmosfera. Atsimenu didžiulį duonkepį ,,pečių“, ant kurio duonos plutelės būdavo džiovinamos, senovinius baldus, didžiulę skrynią, kurioje kažkokie skuduriukai, audiniai. Tada dar nesuvokiau, kas per audiniai. Dabar jau gerai suprantu, kad tai – austinės naminės drobės, lovatiesės, paklodės. Buvo tokios įdomios, kitokios nei fabrikinės. Audimo staklių niekur nemačiau. Bet abi babos užsiiminėjo rankdarbiais. Viena siuvinėjo liaudiškai servetėles, pagalves, užuolaidas. Kita daug mezgė – kojines, megztinius. Keletą rankdarbių, likusių nuo abiejų babų, dar turiu, laikau skrynioje.
– Aukštaitiškumas ir žemaitiškumas. Patekai į muzikalią aukštaitišką aplinką, kur ir sutartinės giedamos...
– Vaikystėje, jaunystėje apie sutartines neturėjau supratimo. Folklore dainavome žemaitiškas, Klaipėdos krašto dainas, aukštaitiškų – ne, tik žinojome, kad tokios yra. Aukštaitiškai dainuoti pradėjau atvykusi į šį kraštą.
– Dainavimas... Iš kur ateina? Ar giminėje balsingų, muzikalių žmonių būta?
– Buvo balsingų. Ir tėvas, ir mama – abu muzikalūs, turintys klausą, bet ,,iš savęs“, savamoksliai, nebaigę jokių muzikos mokslų. Tėtis jaunystėje gitara grojęs, mama dainavusi kažkokiame ansambliuke, bet tai žinau tik iš pasakojimų ir nuotraukų. Aš pati esu baigusi muzikos mokyklą, privalomas instrumentas – pianinas, bet tas ,,neprilipo“... Man arčiau yra daina.
– Kas Tau yra ,,Seluona"?
– Labai daug. Tai širdies atgaiva, bendravimas. Kai esi susinervinęs, tai, sako, eik į rūsį ir daužyk ,,kriaušę“. Man tokiu atveju reikia ,,Seluonos“. Atsigaunu, ,,įeinu į vėžes“. Juk būna gyvenime ,,išderintų“ momentų, psichologinių niuansų. Padainuoji – ir viskas į savo vietą atsistoja. Ir žemaitiškų dainų neužmirštu. ,,Seluonoje“ padainuojame vieną kitą žemaitišką, visi seluoniškiai mėgsta. O jau tie mūsų pasidainavimai išvykose ar kitomis progomis! Gera ir koncertuoti, dovanoti žmonėms malonių akimirkų su autentiška lietuviška daina, sutartine. Dabar tikrai tamsesnis laikotarpis, ta pandemija. Kitąsyk ir pati viena staklėse padainuoju. Bet trūksta kitų balsų. ,,Dūšiai“ reikia kolektyvo, koncertų.
– Visa jūsų šeima daininga, kūrybinga, linkusi prie liaudiškumo. Daug kas dar prisimena šeimyninę kapelą ,,Viksva“, kurioje dainuodavote su dar mokinukėmis dukromis Milda ir Terese. Taigi esi ,,Baltų varnų“, jau sumodernėjusių, mama. Kaip vertini ir priimi jų gražų skridimą meno erdvėje, muzikavimo stilių?
– Labai teigiamai. Man patinka jų stilius, gilios dainų mintys. Jeigu būtų daugiau tokių kolektyvų arba pavienių muzikantų, kurie taip dainuotų, tai tikrai su malonumu klausyčiau. Patinka dainuojamoji poezija, Aistė Smilgevičiūtė ir grupė ,,Skylė“. ,,Baltas varnas“ priskirčiau prie šių ir kitų tokio stiliaus muzikantų. Labai džiaugiuosi, kad jos yra mano dukros. Kitą sykį ir stebiuosi, iš kur tokios mintys, tokie muzikiniai niuansai. Net negaliu patikėti, kad jos mano dukros.
Apskritai man patinka įvairi muzika. Negaliu sakyti, kad esu vieno stiliaus gerbėja. Mėgstu ir popmuzikos, ir dainuojamosios poezijos pasiklausyti. Kitąsyk ir klasikos, netgi roko ir metalo. Taip, mano dukros nedainuoja tiesiogiai folkloro, bet jos vis dėlto užaugo ,,ant folkloro“. Kad jos ,,išėjo“ į kitą stilių, tai natūralu – yra ieškančios naujų galimybių. Štai ir dabar mokosi elektroninės muzikos magistrantūroje, labai daug bendrauja su elektronika. Tos jų dainos – kitokios, bet, ko gero, liaudiškumo dvasia jose vis tiek yra. Tai išliko jų kūryboje.
– Kokių pomėgių dar turi?
– Esu scenografė, apipavidalinu renginius, kuriu scenografijas. Anot liaudies dainos, ,,nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė“. Tai nuo pat mažens aš ir šokau. Pirmoje klasėje šokau baletą, po to muzikos mokykloje mokiausi choreografijos, netgi lankiau cirką. Norėjau būti aktore, man imponavo šis menas. Ja netapau, bet Zarasuose kultūros centre pavyko kai ką ,,išspausti“ iš savęs. Mėgėjišku lygmeniu. Vaidinau įvairių mūsų režisierių spektakliuose, kompozicijose. Įsiminė R. Vitaitės kūrybiniam vakarui pastatytas spektaklis.
– O dabar dar grįžkime prie audimo. Laimėjimai šildo, bet gali ir užliūliuoti. Ar pyškės poškės audimo staklė?
– Pyškės pyškės, apdovanojimai neapsuks galvos, juolab ir nebuvo mano didžioji siekiamybė gauti ,,Aukso vainiką, konkursas ne priežastis austi. Mano tikslas – puoselėti šį amatą, propaguoti mūsų liaudies meną. Turiu sumanymų, vizijų, daug idėjų, audimų raštais neišsakytų minčių, ką galima dar padaryti, kaip liaudiškąją autentiką, etnografinį paveldą parodyti. Taip kad nesustosiu – ne.
Ačiū už nuoširdų pokalbį, linkiu dailių audimo raštų, kad nytys nenutrūktų, kūrybinės ugnelės, kantrybės, sveikatos, daug dainingų metų.
Kalbino Vasilijus Trusovas
Nuotraukos iš asmeninio Birutės Andrijauskienės albumo