Artėja Vasario 16-oji. Pasvarstykime, ar daug žinome apie šią iškilmingą datą. Tikriausiai pirmosios mintys, pradedančios suktis galvoje, pasirodo skaičių pavidalu: 1918 m. Galbūt šmėsteli ir pavardės – Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis... Šaunu, bet ar to gana? Manau, kad jei koks nors mokytojas mūsų paprašytų įsiminti ir papasakoti daugiau, pavyzdžiui, priežastis ir pasekmes, gal ne vienas mūsų supyktų – kam to reikia?! Vis dėlto esu įsitikinusi, kad reikia, nes kaip tik pradedant gilintis į istoriją išsikeroja ir pirmosios patriotiškumo šaknys, norai kurti gražesnę ateitį sau ir kitiems būtent čia, savo Tėvynėje, o ne ten, kur yra mokama brangiau, valgoma sočiau, rengiamasi gražiau... Negi tai gyvenime svarbiausia?!  

Ir anksčiau, ir šiais laikais buvo ir yra savo tautą mylinčių žmonių. Džiaugiuosi, kad tarp jų yra ir jaunimo. Tai suteikia vilties, kad mūsų maža tauta nepradės nykti. Tik nesuprantu vieno – kodėl tam, kad mylėtum Tėvynę, reikia priežasties?.. Argi Tėvynei galima kelti kažkokias sąlygas ir reikalavimus? Tiesiog mylėkime!!! 

Aš esu „užkietėjusi“ patriotė, tai jau yra mano kraujyje ir aš nesirengiu keisti savo nuomonės. Aš čia gimiau, užaugau ir niekada nesvajojau bei nesvajoju kurti savo ateities kur nors kitur, už Baltijos jūros. Tik čia, Lietuvoje, kaip joje bebūtų gerai ar blogai.

Tikiuosi, susitiksime Vasario 16-osios minėjime, kartu giedosime Lietuvos himną ir pajusime savo širdyse bent krislelį pagarbos ir meilės savajai tautai, valstybei. 

PATRIOTĖ